2011-ųjų vasarą Lietuvą sukrėtė nusikaltimas, apie kurį ilgą laiką buvo kalbama net pašnibždomis. Dvi jaunos merginos nužudė savo 17-metę bendraklasę. Tačiau ši istorija išgarsėjo ne tik dėl žmogžudystės – kai kurios bylos detalės visuomenę pribloškė taip stipriai, kad „Šiaulių kanibalių“ vardas įsitvirtino kriminalinėje Lietuvos istorijoje.
Iš pirmo žvilgsnio – paprastos gimnazistės
Viena labiausiai šokiruojančių šios istorijos detalių buvo pačių nusikaltimą įvykdžiusių merginų amžius.
Abi jos buvo vos 18 metų.
Tai buvo ne profesionalios nusikaltėlės, apie kurias visuomenė būtų girdėjusi anksčiau. Jos mokėsi, turėjo pažįstamų, bendravo su bendraamžiais.
Tačiau 2011 metų vasarą jų gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai.
Kartu su jomis į istoriją pateko ir jų bendraklasė Neda.
Kodėl ši byla tapo tokia išskirtinė?
Žmogžudystės Lietuvoje, deja, nėra nežinomas reiškinys.
Tačiau ši byla išsiskyrė nusikaltimo aplinkybėmis ir tuo, kas paaiškėjo tyrimo metu.
Žiniasklaidoje merginos netrukus buvo pramintos „Šiaulių kanibalėmis“.
Šis pavadinimas prilipo taip stipriai, kad jų byla iki šiol dažnai taip ir vadinama. Viešai skelbta, kad po nužudymo aukos kūnas buvo supjaustytas, o dalis kūno buvo pasilikta.
Tai buvo detalės, kurios daugeliui žmonių atrodė sunkiai suvokiamos.
Dar labiau pribloškė tai, kad auka buvo pažįstama
Neda nebuvo atsitiktinai pasirinkta auka.
Ji buvo merginų bendraklasė.
Būtent ši aplinkybė visuomenėje sukėlė dar daugiau klausimų: kaip santykiai tarp jaunų žmonių galėjo pasikeisti taip, kad baigtųsi tokia tragedija?
Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl istorija taip stipriai sukrėtė Šiaulius.
Teismas ir griežtos bausmės
Po tyrimo abi merginos buvo patrauktos baudžiamojon atsakomybėn.
2013 metais teismas joms skyrė po 20 metų laisvės atėmimo bausmę.
Teismo procesas taip pat sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio.
Prie teismo rūmų buvo emocijų, pasipiktinimo ir labai stiprių žuvusios merginos artimųjų reakcijų.
Tačiau istorija nesibaigė teismo nuosprendžiu
Praėjus metams po nusikaltimo, ši byla vis dar buvo minima viešumoje.
Dar vėliau visuomenę pasiekė žinios apie nuteistųjų gyvenimą įkalinimo sistemoje ir jų galimybes palaipsniui grįžti į visuomenę.
Vienu metu viena iš jų buvo perkelta į Panevėžio pusiaukelės namus – vietą, kur bausmę atliekantys asmenys gyvena gerokai laisvesnėmis sąlygomis nei įprastame kalėjime.
Ši informacija sukėlė naują visuomenės reakcijų bangą.
Daliai žmonių buvo sunku suprasti, kaip už tokį nusikaltimą nuteistas žmogus gali vėl gyventi beveik įprastą gyvenimą.
2024-ieji – dar vienas netikėtas posūkis
Šiurpi istorija netikėtai vėl sugrįžo į pirmuosius naujienų puslapius.
2024 metų gruodį Panevėžio pusiaukelės namuose buvo rasta mirusi viena iš nuteistųjų – Viktorija Mikalauskaitė. Apie jos mirtį pranešta pradėjus tyrimą mirties priežasčiai nustatyti.
Tai vėl priminė visuomenei nusikaltimą, kuris buvo įvykęs daugiau nei prieš dešimtmetį.
Ta pati istorija, kuri atrodė jau likusi praeityje, vėl tapo aktuali.
Kas labiausiai glumina šioje byloje?
Ne vien pats nusikaltimo žiaurumas.
Labiausiai glumina kontrastas tarp to, kaip atrodė šių merginų gyvenimas prieš tragediją ir kas įvyko vėliau.
Jaunos gimnazistės.
Bendraklasė.
Įprasta mokyklos aplinka.
Ir nusikaltimas, apie kurį po daugelio metų vis dar kalba kriminalinės istorijos tyrinėtojai bei žiniasklaida.
Tai ir yra viena priežasčių, kodėl ši byla taip įsirėžė į Lietuvos visuomenės atmintį.
Svarbu nepamiršti aukos
Kalbant apie tokias rezonansines bylas, lengva susitelkti vien į nusikaltėlių istoriją.
Tačiau šios tragedijos centre buvo 17-metė Neda.
Jos gyvenimas nutrūko tada, kai ji dar tik pradėjo suaugusio žmogaus gyvenimą.
Todėl bet kokia istorija apie „Šiaulių kanibales“ neturėtų tapti vien sensacingu pasakojimu.
Už kraupios antraštės slypi reali šeima, praradusi vaiką.
Istorija, kuri iki šiol kelia šiurpą
Šiaulių byla tapo viena labiausiai įsimintų Lietuvos kriminalinių istorijų.
Ne todėl, kad ji būtų buvusi pirmoji žmogžudystė.
Ir ne vien dėl to, kad nusikaltimas buvo neįprastai žiaurus.
Ji sukrėtė dėl to, kad nusikaltimo centre buvo labai jauni žmonės, pažinoję savo auką.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, ši istorija vis dar grįžta į viešumą.
O turbūt labiausiai šiurpina ne pati pravardė „kanibalės“, o suvokimas, kad ši tragedija prasidėjo tarp jaunų žmonių, kurie vienas kitą pažinojo.
