Praėjo daugiau nei dešimtmetis, tačiau ši istorija vis dar verčia atsigręžti atgal. Dvi žmogžudystės, dingęs pagrindinis įtariamasis, netikėta mirtis ir Garliavos įvykiai – Drąsiaus Kedžio byla tapo istorija, kurios atgarsiai Lietuvoje jaučiami iki šiol.
Nuo kaltinimų iki žmogžudysčių
Drąsiaus Kedžio istorija iš pradžių buvo susijusi su jo viešai išsakytais kaltinimais dėl galimo seksualinio nusikaltimo prieš jo mažametę dukrą.
Tačiau 2009 metų spalio 5-oji viską pakeitė.
Kaune buvo nušauti teisėjas Jonas Furmanavičius ir Violeta Naruševičienė. Po šių žmogžudysčių Drąsius Kedys tapo pagrindiniu įtariamuoju, o jo paieška netrukus tapo viena garsiausių Lietuvos kriminalinių operacijų.
Vienas keisčiausių bylos momentų – dingimas
Po žmogžudysčių Kedys dingo.
Jo ieškojo ne tik Lietuvoje – buvo skelbta ir tarptautinė paieška. Tuo metu viešojoje erdvėje atsirado daugybė įvairiausių versijų, kur jis galėjo būti ir kas galėjo jam padėti.
Tačiau daugelis tuo metu sklandžiusių istorijų taip ir liko nepatvirtintos.
Tada įvyko dar vienas netikėtas posūkis
2010 metų balandį Drąsiaus Kedžio kūnas buvo rastas Kauno rajone.
Jo mirties aplinkybės tapo viena daugiausiai diskusijų sukėlusių visos istorijos dalių.
Dalis visuomenės ilgą laiką abejojo oficialiomis išvadomis, tačiau teisėsaugos atliktas tyrimas buvo nutrauktas konstatavus, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. Oficialiose ekspertų išvadose nurodyta, kad Kedys mirė užspringęs skrandžio turiniu, o jo organizme buvo nustatytas didelis alkoholio kiekis ir vaistų poveikis. Švedijos nacionalinės teismo medicinos tarnybos išvada taip pat patvirtino pagrindinę mirties versiją.
Būtent ši detalė iki šiol dažnai minima kalbant apie bylą – ne todėl, kad oficiali išvada būtų pakeista, o todėl, kad visuomenėje ilgą laiką egzistavo kitokios versijos.
Dar viena mirtis, dar daugiau klausimų
Kedžio istorijoje buvo ir dar vienas skaudus posūkis.
Andrius Ūsas, kuris buvo siejamas su ankstesniais kaltinimais dėl mažametės, 2010 metų vasarą buvo rastas negyvas.
Po jo mirties teisinis procesas buvo tęsiamas, o vėliau teismas jį reabilitavo.
Dėl to visa istorija tapo dar sudėtingesnė ir visuomenėje atsirado dar daugiau klausimų.
O tada prasidėjo Garliava
Daugelis mano, kad Drąsiaus Kedžio byla baigėsi jo mirtimi.
Tačiau iš tikrųjų tai buvo tik dar vieno etapo pradžia.
Dėmesio centre atsidūrė jo dukters likimas. Mergaitė gyveno Kedžių šeimos aplinkoje, o sprendimai dėl jos globos sukėlė didžiulį visuomenės pasipriešinimą.
Prie namo Garliavoje pradėjo rinktis žmonės.
Budėjimai truko ilgą laiką, o pati Garliava tapo simboliu visuomenės nepasitikėjimo dalimi.
2012 metų gegužės 17-oji
Ši data tapo vienu ryškiausių visos istorijos epizodų.
Policijos pareigūnai atvyko vykdyti teismo sprendimo dėl mergaitės perdavimo motinai.
Operacija buvo filmuojama, o jos vaizdai pasklido po visą Lietuvą.
Garliavoje kilo didžiulė įtampa.
Tai buvo momentas, kai kriminalinė byla galutinai peraugo į politinį ir visuomeninį konfliktą.
Kas šioje istorijoje yra faktas, o kas – legenda?
Praėjus tiek metų, aplink Kedžio bylą susiformavo daugybė įvairiausių pasakojimų.
Vieni jų paremti teismų sprendimais ir oficialiais tyrimais.
Kiti – liudytojų pasakojimais.
Dar kiti atsirado interneto forumuose ir socialiniuose tinkluose.
Todėl šiandien ypač svarbu nesumaišyti šių dalykų.
Tai, kad tam tikra versija buvo plačiai aptarinėjama, dar nereiškia, kad ji buvo įrodyta.
Kodėl ši byla vis dar domina žmones?
Galbūt todėl, kad tai buvo ne viena istorija.
Tai buvo kelių tragedijų grandinė, kuri vienu metu palietė kriminalinę teisę, vaikų apsaugą, šeimos santykius, politiką ir visuomenės pasitikėjimą institucijomis.
Kedžio pavardė tapo ne tik kriminalinės bylos, bet ir visos epochos simboliu.
Ir nors dalis klausimų šiandien turi oficialius atsakymus, pati istorija tebėra viena labiausiai visuomenę suskaldžiusių Lietuvos bylų.
Praėjus metams, žmonės vis dar ginčijasi ne tik dėl to, kas įvyko, bet ir dėl to, kuo galima tikėti.
Galbūt būtent todėl Drąsiaus Kedžio byla ir šiandien išlieka viena įdomiausių Lietuvos kriminalinės istorijos temų.
