Sakoma, kad šeima yra artimiausias dalykas, kurį turi šeimos narys, ypač mama. Juk jos devynis mėnesius nešiojo kūdikį, gimdė, praleido bemieges naktis ir visiškai atsidavė savo vaiko gerovei.
Na, taip, bet ne mano atveju. Mudu su mama esame visiškai skirtingi žmonės. Niekada neturėjome bendros kalbos. Ji niekada manęs niekuo nepalaikė. Kai tik susijaudindavau dėl kokios nors idėjos, ji tuoj pat ją užgesindavo savo negatyvumu.
Mama manė, kad esu kvailas, kvailas vaikas, kuris nieko negali ir niekada to nepadarys. Niekada nesupratau, kodėl ji su manimi taip elgėsi. Bet kai tik jai ko nors prireikdavo, ji tuoj pat prašydavo manęs ateiti ir padėti. Taip, dukra, kuri nieko negalėjo padaryti. Laimei, bent jau tėtis mane mylėjo ir palaikė.
Taigi nusprendžiau palikti gimtąjį miestą ir persikelti į sostinę ieškoti geresnio gyvenimo ir asmeninės laimės. Vos tik mama sužinojo, ją iškart apėmė isterija. Kad ir ką ji man sakydavo, jos pagrindinis tikslas buvo išlaikyti šalia pelningą vergą. Tačiau aš nepasidaviau jos psichologiniam spaudimui ir dariau viską, ko norėjau.
Ir štai aš čia. Gyvenu sostinėje, turiu savo didelį butą, verslą, du vaikus ir nuostabų vyrą. Ir kai mama pasakė, kad nieko negaliu padaryti, aš tai padariau, ir kiekvienas, kuris gali užsičiaupti ir tiki savimi, gali!
