Vilniuje sparčiai augant užsieniečių skaičiui, vis dažniau keliamas klausimas, kaip išvengti uždarų bendruomenių, kalbinės atskirties ir užtikrinti sklandžią integraciją. Ar sostinė tam pasiruošusi?
Kodėl vien anglų kalbos neužtenka
Jūs kalbate apie lietuvių kalbos svarbą, tačiau dalis atvykusiųjų stebisi, kodėl jos reikalaujama – juk daug kur pakanka anglų kalbos. Ką jiems atsakytumėte?
V. Benkunskas: Anglų kalba tikrai nėra problema, kaip ir jokia kita kalba pati savaime, tačiau Vilniaus kontekste turbūt ne anglų kalba yra dominuojanti, o rusų kalba. Ypač atvykėliai iš Vidurio Azijos, kurie dirba nekvalifikuotą darbą, užpildo tam tikras darbo vietas ir tarpusavyje bendrauja rusiškai arba savo gimtąja kalba, paslaugas Vilniaus mieste taip pat puikiausiai galima gauti rusų kalba.
Tokia ekosistema, kai tavęs nei teisinė bazė, nei aplinka neskatina mokytis kalbos, lemia tai, kad susiformuoja uždaros socialinės grupės. Tuomet žmogus nesiintegruoja į valstybę, nežino tradicijų, neturi kontaktų su vietos gyventojais ir socialiai bei kultūriškai izoliuojasi – iš to ir kyla visos bėdos.
Todėl, nepaisant to, kokia būtų kita kalba, bazinį lygį gyvenant čia ilgiau nei trejus metus žinoti reikėtų. Be abejo, mes nesiekiame išnaikinti ar uždrausti kalbėti angliškai ar rusiškai, tai būtų absurdas, bet kai kalbame apie užsieniečio santykį su valstybe ir miestu, kalbame apie jo lojalumą, pasitikėjimą ir žinojimą, kad jo buvimas čia nesukurs mums problemų. Kalba tam yra labai svarbus elementas.
Nuo rudens – atvykėliams ne iš ES skiriamos tik lietuviškos mokyklos
Kokie pokyčiai planuojami mokyklose, ugdymo įstaigose, darželiuose? Galbūt planuojate mažinti rusų kalbos vartojimą, kad būtų daugiau lietuvių kalbos?
V. Benkunskas: Nuo šio rudens visi į Lietuvą atvykę asmenys ne iš Europos Sąjungos valstybių, norėdami suteikti savo vaikams pradinį ugdymą, galės juos leisti tik į lietuviškas mokyklas, t. y. mokyklas, kuriose ugdomoji kalba yra lietuvių.
Iki šiol buvo galimybė leisti vaikus ir į rusiškas mokyklas, ir ta galimybe buvo plačiai naudojamasi, bet tuomet mes vėl grįžtame prie to paties klausimo dėl rusų kalbos vartojimo ir paskatos mokytis lietuvių kalbos nebuvimo, tokia yra pradžia.
Šią vasarą ruošiamės, kad pradinių klasių mokytojai turėtų atskiras kompetencijas ir pagalbą dirbant su tokiais vaikais, žinant, kad jie lietuviškai galbūt mokės tik kelis žodžius ir reikės ne tik susikalbėti, bet ir ugdyti juos – tuo keliu mes einame, toliau nuosekliai mažiname rusų kalbos prieinamumą ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
Vilnius istoriškai turėjo daug darželių rusų kalba, o dabar tie darželiai dažniausiai yra paversti dvikalbiais – šalia rusų kalbos grupių atsiranda ir lietuvių kalbos grupės. Rusų kalbos, kaip ugdymo kalbos, prieinamumas yra nuosekliai mažinamas, daugiau orientuojantis į Europos Sąjungos valstybių kalbas: lenkų, ispanų ir kitas, kurias ir mūsų lietuviškas mokyklas lankantys vaikai galės rinktis kaip alternatyvą.
Griežtesni reikalavimai būtų taikomi ne visiems
Kai kurie politikai kritikuoja jūsų siūlymus, sakydami, kad griežtesni lietuvių kalbos ir kiti reikalavimai atbaidys talentus iš užsienio. Ką į tai atsakytumėte?
V. Benkunskas: Sakyčiau, kad galbūt net ir tyčia viskas suplakama į vieną katilą, o atskirti reikėtų kelis dalykus: talentams ir aukštą kvalifikaciją turintiems asmenims, kurie kuria mums didelę pridėtinę vertę, dirba gerai apmokamą darbą ir moka didelius mokesčius, mes turime atskirą teisinį režimą. Mes siekiame tokius žmones pritraukti, jiems migracijos sistemoje yra sudaryti žalieji koridoriai gauti visus reikalingus leidimus ir visą informaciją iš miesto pusės, tuo tikslu Vilnius yra atidaręs „International House Vilnius“ padalinį, kuris skirtas būtent talentams aptarnauti – čia mes pokyčių nenumatome.
Mes kalbame apie tuos ekonominius darbuotojus ir migrantus, kurie atvyksta dirbti pagrindinį nekvalifikuotą darbą: statybose, transporto sektoriuje, pavežėjimo srityje ir panašiai. Miestas taip pat importuoja darbo jėgą, nes mūsų viešojo transporto įmonėje didelė dalis, daugiau nei 100 vairuotojų, yra ne iš Europos Sąjungos valstybių, nes vietinių vairuotojų tiesiog trūksta. Mes dirbame ir ugdome juos – įmonė pranešė, kad visi vairuotojai turės mokytis lietuvių kalbos A2 lygiu.
Dar vienas įdomus dalykas: tie aukštos kvalifikacijos talentai, kurie dirba Lietuvoje, nepaisant to, kokia būtų jų gimtoji kalba ir ar jie kalba angliškai, vokiškai ar rusiškai, patys savarankiškai mokosi lietuvių kalbos. Žmonės, būdami ilgesnį laiką konkrečioje valstybėje, dėl savo patogumo investuoja į tai, įmonės organizuoja kursus, tad čia problemos nėra ir tikrai nėra tikslo atbaidyti talentus ar jų atsikratyti. Tokio šalutinio efekto čia tiesiog negali būti.
Plane taip pat matome psichologinės pagalbos teikimą bei kitas priemones. Kiek visa tai gali mums kainuoti?
V. Benkunskas: Ketverių metų plane turime numatę didesnį nei 4,3 mln. eur. biudžetą. Šie pinigai yra skirti iš Europos Sąjungos fondų, tai europinis finansavimas. Lėšos skirtos kalbos mokymui užtikrinti, bet yra ir kiti dalykai, pavyzdžiui, psichologinė pagalba, žinant, kad adaptaciniai laikotarpiai sukelia stresą ir gali išprovokuoti tam tikrus negalavimus.
Taip pat numatytos sociokultūrinės integracijos pamokos, paaiškinant, kas yra Lietuva, kokios yra mūsų tradicijos, kur yra nubrėžtos ribos. Tai pirmiausia aktualu žmonėms, atvykstantiems iš musulmoniškų kraštų, kur yra visai kita tradicija ir kitoks požiūris į visuomenę. Tai yra didelė integracinė programa, kurią mes įgyvendinsime pasirašę sutartį su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Kadangi startuojame praktiškai neturėdami jokios patirties, šis planas ir strategija yra dinamiški. Jie gali būti koreguojami pagal poreikius, išmoktas pamokas ir pastebėtus niuansus. Galutinis tikslas nėra pats procesas, o rezultatas – kad čia esantys žmonės gautų paslaugas ir atitiktų tuos lūkesčius, kuriuos mes keliame kaip valstybė.
