Dirbtinis intelektas ir automatizacija sparčiai keičia darbo rinką ir kartu kelia klausimų apie darbo našumą. Jei technologijos leidžia tą patį darbą atlikti greičiau, ar turėtume dirbti mažiau? Trumpesnė darbo savaitė dar neseniai atrodė tolima, tačiau ji pamažu tampa realių eksperimentų objektu įvairiose šalyse ir įmonėse. Vis dėlto Lietuvoje apie visuotinį darbo laiko trumpinimą kalbama gerokai atsargiau – ekonomistai perspėja, kad tam dar trūksta produktyvumo ir technologinės pažangos.
Prieš šimtmetį penkių darbo dienų savaitė padėjo iš esmės pakeisti visuomenę. Pramonės pionieriai ją pradėjo diegti ne tik siekdami pagerinti darbuotojų gerovę, bet ir reaguodami į ekonominius iššūkius.
Šiandien, sparčiai tobulėjant dirbtiniam intelektui ir didėjant nerimui dėl darbo vietų ateities, kyla panašus klausimas: ar dar vienas darbo laiko trumpinimas galėtų padėti visuomenėms prisitaikyti prie šių esminių pokyčių?
Daugiau poilsio gali reikšti didesnį darbo našumą?
Vis daugiau tyrimų rodo, kad darbo savaitės trumpinimas gali būti naudingas.
Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad sutrumpinus darbo laiką galima pasiekti reikšmingos naudos tiek darbuotojams, tiek organizacijoms.
Pavyzdžiui, 2025 m. atliktame keturių darbo dienų savaitės diegimo tyrime buvo nustatyta, kad pagerėjo darbuotojų miegas, fizinis aktyvumas ir darbo bei gyvenimo kokybė.
Taip pat pastebėtas teigiamas poveikis psichinei ir fizinei sveikatai. Tyrimas parodė, kad darbo našumas gali net padidėti, o pravaikštų ir darbuotojų kaitos rodikliai – sumažėti. Be to, toks darbo organizavimo modelis gali pagerinti darbdavio įvaizdį visuomenėje.
Tačiau svarbiausia įžvalga susijusi ne su produktyvumu, o su tuo, kas vyksta už darbo ribų. Tyrimų dalyviai teigė, kad daugiau laiko praleidžia su šeima ir draugais, dalyvauja bendruomenės veiklose ir daugiau dėmesio skiria fizinei bei psichinei sveikatai – sportuoja, užsiima pomėgiais ir rūpinasi savimi.
Paslaugų sektoriuje pokyčius įgyvendinti sunkiau
Visgi viskas nėra taip paprasta. Keturių darbo dienų savaitės kritikai dažnai pabrėžia, kad ją sunkiau įgyvendinti paslaugų sektoriuose, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, vaikų priežiūros, gamybos, svetingumo ar mažmeninės prekybos srityse.
Šiuose sektoriuose darbas glaudžiai susijęs su konkrečiu laiku, darbuotojų buvimu darbo vietoje ir pakankamu personalo skaičiumi. Todėl trumpinant darbo laiką apsunktų darbo organizavimas. Dažniau tektų keisti pamainų grafikus, samdyti papildomų darbuotojų.
Visgi įvairių tyrimų autoriai pabrėžia, kad tai reikėtų vertinti kaip darbo organizavimo klausimus, o ne kaip neįveikiamas kliūtis.
Anot tyrimų autorių, būtent šiuose sektoriuose galima tikėtis ypač didelės naudos visuomenei.
„Geresnė sveikatos priežiūros ir slaugos darbuotojų savijauta bei mažesnis perdegimas gali pagerinti paslaugų kokybę ir sumažinti klaidų skaičių“, – komentuoja jie.
Tyrėjai taip pat pažymi, kad didėjantis susidomėjimas darbo laiko trumpinimu nėra atsitiktinis. Jis glaudžiai susijęs su platesnėmis diskusijomis apie automatizavimą, produktyvumą ir darbo ateitį.
„Jei technologinė pažanga ir toliau didins produktyvumą, kyla esminis klausimas: kas gaus naudą iš šio augimo?
Istoriškai, pavyzdžiui, Didžiosios depresijos laikotarpiu, darbo laiko trumpinimas buvo viena iš priemonių perskirstyti produktyvumo augimo naudą. Palyginti su radikalesniais pasiūlymais, tokiais kaip visuotinės bazinės pajamos, keturių darbo dienų savaitė siūlo tiesioginį ir socialiai į darbo rinką integruotą būdą dalytis technologinės pažangos teikiama nauda.
Keturių darbo dienų savaitė nėra universalus sprendimas ir skirtingose šalyse ar sektoriuose ji neabejotinai atrodys skirtingai. Tačiau turimi įrodymai rodo, kad dirbti mažiau galima neprarandant produktyvumo“, – aiškina tyrimo autoriai.
Kai kuriose įmonėse pokyčiai jau vyksta
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pabrėžė, kad palaipsnis pokytis darbo santykiuose jau vyksta organiškai.
Anot jos, kai kuriose aukštos pridėtinės vertės įmonėse jau dabar, net ir be politinio sprendimo, į darbo valandas ir laisvadienių skaičių žvelgiama labai lanksčiai. Svarbu, kad darbai būtų padaryti kokybiškai ir laiku.
„Stengiamasi jautriai atsižvelgti į darbuotojo poreikius ir produktyvumą. Yra įmonių, kurios neriboja atostogų dienų, daromi ir keturių darbo dienų eksperimentai.
Lietuvai, kurios darbo rinka sekli, palaipsniui reikėtų judėti šia linkme, kelti tikslus dirbti ne sunkiai ir daug, o išmaniai, protingai – diegiant ir naudojant pažangias technologijas ir inovacijas“, – aiškino ekonomistė.
Visgi ji pabrėžia, kad visuotiniam 4 darbo dienų savaitės sprendimui Lietuvos ūkis nėra pasirengęs, nepasirengusi ir visa Europa.
„Šiuo metu stebime rizikas dėl konkurencingumo, o toks sprendimas situaciją dar labiau komplikuotų.
Lietuvos ekonomikos struktūroje kol kas dominuoja vidutinės ir vidutiniškai žemos pridėtinės vertės veiklos, o jose sukuriama pridėtinė vertė tiesiogiai priklauso nuo išdirbto laiko.
Tad nors keturių dienų darbo savaitė nėra kažkokia svajonė iš fantastikos srities, kad tai galėtų sau leisti vis daugiau įmonių, būtini didžiuliai struktūriniai pokyčiai: įmonių ir viešojo sektoriaus investicijos į technologinę pažangą, švietimo ir perkvalifikavimo sistemos transformacija, nuolatinis gyventojų mokymasis ir kvalifikacijos adaptavimas besikeičiantiems poreikiams, kad robotizacijos ir dirbtinio intelekto eroje atrastų savo nišą“, – pridūrė I. Genytė-Pikčienė.
Tačiau kalbant apie darbo laiko trumpėjimą gali kilti klausimų, ar dėl to galėtų būti mažinamos algos.
Tiesa, ekonomistė mano, kad toks sprendimas nebūtų politiškai populiarus, darbuotojai tikrai nebūtų suinteresuoti mažesnės algos už trumpesnę darbo savaitę pasiūlymu.
„Trumpesnė darbo savaitės idėja būtų populiari tik jei atlyginimai nenukentėtų, o ekonomiškai prasminga – tik jei produktyvumas pašoktų tiek, kad būtų kompensuoti nuostoliai dėl sutrumpėjusio darbo laiko“, – komentavo ji.
Lietuvos ekonomika tam dar nepasiruošusi?
Pasak ekonomistės, pavieniai pilotiniai pavyzdžiai rodo, kad sutrumpėjus darbo savaitei produktyvumas išauga, o darbuotojai ima mažiau laisvadienių.
„Visgi pripažįstama, kad tai pasiteisina tik tam tikroms verslo sritims, tuomet, kai darbo krūvius ir rezultatus galima aiškiai pamatuoti. Jei taip nėra, pirminis produktyvumo paūmėjimas vėliau išsivadėja“, – komentavo pašnekovė.
Ji pažymi, kad Lietuvos ekonomika dar tik technologinės transformacijos pradžioje, todėl tokie pokyčiai galėtų paveikti neigiamai.
„Lietuvoje tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje vis dar dirba daug specialistų ir darbininkų, kurių sukuriama vertė tiesiogiai priklauso nuo jų darbe praleisto laiko. Taigi, sumažinus darbo dienų skaičių savaitėje atsirastų tiesioginių praradimų“, – aiškino ji.
I. Genytė-Pikčienė dalijasi, kad jei taptume vienintele tokį visuotinį sprendimą priėmusia šalimi, tai sumažintų Lietuvos investicinės ir verslo aplinkos patrauklumą, palyginti su šalimis, kuriose nebūtų tokio ribojimo ir verslas išlaikytų pasirinkimą.
„Viena, kai pačios įmonės renkasi keisti darbo laiko modelius, bet visai kas kita, kai tokia reguliacija nuleidžiama iš viršaus. Tai galėtų iššaukti ir dalies kapitalo pasitraukimą iš šalies, ypač veiklos srityse, kur sukuriama vertė tiesiogiai priklauso nuo išdirbto laiko“, – dalijosi ekonomistė.
Be to, anot jos, trumpesnės darbo savaitės įvedimas padidintų nedarbo šalyje rizikas.
„Trumpesnė darbo savaitė verstų įmones gerokai sparčiau efektyvintis ir didinti produktyvumą, kad būtų įmanoma išlaikyti ilgalaikį augimą bei grąžą. Tai būtų daroma investuojant į automatizaciją, robotizaciją ir technologines naujoves bei mažinant priklausomybę nuo darbo rankų.
Ekonomikos transformacijai šie procesai būtų palankūs, tačiau tai galėtų sukelti nedarbo šuolį ir ne visiems darbuotojams pavyktų sklandžiai ir vėl įsilieti į darbo rinką, nes efektyvinimosi sprendimus diegtųsi daugelis“, – pažymėjo pašnekovė.
Dirbtinis intelektas gali dar labiau pakeisti darbo rinką
I. Genytė-Pikčienė atkreipia dėmesį, kad jei automatizacija ir robotizacija leido atsisakyti rutininių, žinių nereikalaujančių darbų, tai DI proveržis – technologinė revoliucija, kuri radikaliai keičia darbo rinką ir niaukia atskirų žinių ekonomikos profesijų perspektyvas.
Pasak jos, ypač tai aktualu administracinėse, analitinėse, klientų aptarnavimo, IT ir kitose srityse.
„Istoriškai produktyvumo augimas ilgainiui buvo vienas svarbiausių darbo laiko trumpėjimo veiksnių. Jei tą patį kiekį prekių ir paslaugų galima pagaminti per trumpesnį laiką, teoriškai atsiranda erdvės mažinti darbo valandas nemažinant ekonominės produkcijos.
Vis dėlto, jeigu DI ir automatizacija leis reikšmingai padidinti darbo našumą, visuomenė turės pasirinkimą, kaip paskirstyti šiuos produktyvumo dividendus – tarp didesnių pajamų, didesnio vartojimo, didesnio pelno ir daugiau laisvo laiko. Trumpesnė darbo savaitė būtų vienas iš būdų dalį šios naudos grąžinti darbuotojams“, – pabrėžė ji.
