„Šeima – svarbiausias gyvenimo projektas“, – nedvejodamas LRT.lt sako atlikėjas ir vokalo dėstytojas Justinas Lapatinskas, kuris net ir darbingiausiu metu randa laiko artimiausiems žmonėms. „Tiesa, kartais pagalvoju, kad jei neturėčiau šeimos, daugiau koncertuočiau, leisčiau albumus, vinilus… Bet kas iš tų vinilų, jei neturėčiau šeimos?“, – šypteli jis.
– Nors dar tik lapkritis, turbūt atlikėjai jau pasinėrę į šventinį maratoną ir vieną darbingiausių metų laikotarpių…
– Veiksmo išties jau netrūksta, nors apskritai man pastarieji pora–trejetas metų labai intensyvūs. Matyt norisi įprasminti save, tad esu prisiėmęs daugybę darbų – įvairių projektų, koncertų, jau trečius metus dėstau Vilniaus kolegijoje, pernai ir pats baigiau magistrantūros studijas, o kur dar šeima…
Atrodo, kad nuolat lekiu, skubu, tačiau per daug tikrai nesiskundžiu – kai vasarą studentai atostogavo ir darbo buvo mažiau, liūdėjau, kad trūksta veiklos. Matyt, toks mano būdas. (Juokiasi.)
– Tame darbų sūkuryje šeima nesiskundžia stokojanti jūsų dėmesio ir laiko?
– Iš tiesų šeimai skiriu daug laiko ir dėmesio. Stengiuosi išlaviruoti tarp koncertų, studentų, kūrybos ir šeimos reikalų. Viską apimti nėra lengva, bet kol kas laviruoju.
– Vadinasi, esate laimingas žmogus, nes šiandienos bėgančiame pasaulyje dažnas graužiasi negalėdamas skirti daugiau laiko artimiausiems.
– Jiems laiko randu visada, dėl ko aš tada gyvenu? Kai žmonės skundžiasi, kad negali rasti laiko šeimai, kyla klausimas, ar tikrai nori jo rasti. Suprantama, kad buitis gali slėgti, kad ne visi rūpesčiai malonūs, bet kaip kitaip?
Gali taip lėkdamas per darbus nugyventi visą gyvenimą, bet kas iš to? Po mūsų išėjimo tik šeima mus ir prisimins. Galbūt dar primins vienas kitas likęs įrašas…
Taigi šeima – svarbiausias mano gyvenimo projektas. Kartais pagalvoju, kad jei neturėčiau šeimos, daugiau koncertuočiau, leisčiau albumus, vinilus. Bet kas iš tų vinilų, jei neturėčiau šeimos? Gal kartais ir koncertų dėl jos atsisakau, surengiu mažiau, bet atiduodu visą širdį, o kai sugrįžtu namo, visas išsekęs ir pavargęs, apsikabinu šeimą ir galvoju, kad jokie uždarbiai man to laiko kartu neatpirks.
Su žmona pažįstami esame 14 metų, galbūt taip pat buvo visko, tačiau džiaugiuosi, kad viską atlaikėme.
– Priminkite, kaip susipažinote su žmona? Turbūt prieš 14 metų jaunas atlikėjas nestokojo moterų dėmesio…
– Ir man buvo tekę porą kartų nusivilti meile. (Juokiasi.) O žmona… Tiesiog pamačiau ją vieno koncerto metu ir įsimylėjau. Labai įsimylėjau. Beprotiškai sužavėjo ir viskas, traukė prie jos. Taip jau keliolika metų ir keliaujame per gyvenimą. Jaučiu, kad pirmus dešimt metų mus vedusi meilė šiandien tik dar brandesnė, gražesnė. Apskritai, šeima padėjo viduje subręsti, paleisti principus.
– Kiti galvoja, kad sukūrei šeimą ir ji bus visada. Reikia į ją investuoti, keistis?
– Žinoma. Yra daug dalykų, kuriuos laikome savaime suprantamais ir tinkamai neįvertiname. Pavyzdžiui, auginame mažus vaikus ir bambame, kad esame užsisukę buityje, sauskelnių keitime ir kas ten nuostabaus. Tačiau kaip aš dabar grįžčiau į tuos laikus…
Kokie gražūs buvo tie pirmieji metai. Kaip būdavo smagu, kai galėdavai tiesiog aprengti vaikus ir vestis į lauką, o dabar – ir batukai ne tie, ir kiti dalykai netinka. (Juokiasi.) Iš tiesų esu ganėtinai griežtas ir dukrų per daug nelepinu, tačiau norisi joms duoti viską, viską dėl jų darau. Tik jos dabar dar to neįvertina.
– Apie dukrų auginimą tikrai galėtumėte papasakoti daug, nes buvote išėjęs tėvystės atostogų. Kaip prisimenate tą patirtį?
– Kadangi mano veiklos grafikas buvo lankstus, o koncertai daugiausia vykdavo vakarais ir savaitgaliais, su dukromis dienas leisdavau aš. Žmona į darbus sugrįžo, kai pirmagimei buvo 3 mėn.
Iš pradžių buvo daug įtampos ir baimės – ji, rodos, buvo tokia trapi, kad net į rankas bijai paimti. Buvo ir labai daug patarinėjančių, tačiau galiausiai su šimtu patarimų lieki vienas ir tvarkaisi. Sunkių akimirkų buvo, bet taip pat ir labai nuostabių dalykų, todėl jei galėčiau, pakartočiau viską nedvejodamas. Tokios patirties tikrai nenusipirksi.
Tiesa, ji ne kiekvienam, ir ne kiekvienas to nori. Tačiau man ji neįkainojama. Dabar labai gerai suprantu moteris, kurios augina du, tris mažus vaikus. Kartais žiūriu į nėščiąją, kuriai ant rankų kitas mažylis ir galvoju, kaip jai nelengva.
Galbūt todėl kartais taip norisi visiems priminti, kad svarbu pagalvoti ir apie antrąsias puses. Visų pinigų neuždirbsime. Mes augome tiek visko neturėdami, bet gyvenome laimingai, galbūt ir dabar galėtume mažiau galvoti apie uždarbį ir daugiau apie laiką su vaikais, pagalbą antrai pusei. Kai atsiranda šeima, labai aiškiai supranti, kas iš tiesų yra atsakomybė už save ir kitą. Mane tai gyvenime labai įkvepia ir motyvuoja.
– Atrodo, šeima ir muzika yra pagrindiniai į priekį jus vedantys flagmanai. Kitąmet ir profesiniame kelyje – graži sukaktis, juk minėsite pergalės televizijos projekte „Dangus“ 20-metį, turbūt galima sakyti, kad ir savo karjeros dvidešimtmetį.
– Iš tiesų už tai, kad pasirinkau muziką, pirmiausia jaučiuosi skolingas „Dainų dainelei“. Pamenu, atlikau dainą „What a Wonderful World“, tapau laureatu ir gavau galimybę pasirodyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Tai buvo didelis įvykis, po kurio supratau, kad noriu toliau eiti su muzika, pasirinkau vokalo studijas. Jau studijuodamas nuėjau pabandyti savo laimės „Danguje“ ir tapau antrojo sezono nugalėtoju.
– Ir tada turbūt užgriuvo populiarumo lavina…
– Net nežinau, ar tikrai pasibaigus projektams tie laimėtojai dar būna tokie įdomūs. O gal tada tiesiog nesureikšminau to populiarumo ir nemokėjau juo pasinaudoti. Aišku, sekė labai nelengvas etapas – koncertai, albumo įrašai. Dirbau su vadyba, kuri rūpinosi mano reikalais, bet atrodė, kad tiesiog dirbu ir nieko neuždirbu. Toliau važinėjau troleibusu ir gyvenau studentų bendrabuty. (Juokiasi.)
Vėliau prasidėjo kitas etapas – buvau grupės „My Favourite Gun“ vokalistas, kūrėme roką, maištavome, važinėjome – aplankėme kelias šalis nuo Vokietijos iki Norvegijos. Buvo tikrai geras laikas, bet galiausiai iš grupės išėjau. Po to buvo ir labai sėkmingų projektų, kaip pvz., „Tribute to „Red Hot Chili Peppers“. Visko buvo, tas kelias, kaip ir visur, banguotas.
– Ar ištikus sunkumams nesviro rankos, nepagalvodavote, kad reikėtų viską mesti?
– Tokioje profesijoje turbūt neišvengsi laikotarpių, kai svyra rankos, o ir progų viską mesti buvo daugiau nei dvidešimt. Mano sėkmės paslaptis turbūt yra tai, kad nepasiduodu ir einu iki galo. Be to, visada labai aiškiai supratau, kad niekas nieko ant lėkštutės nepaduos. Nuo pat pradžių ėjau su požiūriu, kad bus sunku, iš tiesų sunku ir buvo. Darbo niekada nebijojau ir niekada nepasidaviau. Galbūt todėl scenoje esu jau 20 metų, o mane vis dar kviečia, vis dar esu reikalingas, visada esu laukiamas ir dar nė karto neišvažiavau nušvilptas.
– Iš kur tas užsispyrimas?
– Turbūt iš močiutės. Ji buvo ištremta, o jos namus sudegino. Tremtyje ji sutiko senelį, jiedu sugrįžo į Lietuvą, į tuos pačius sudegusius namus ir turėjo viską susikurti iš naujo. Kadangi močiutė labai prisidėjo prie mano auklėjimo, ji visad manyje ugdė tą atkaklumą, užsispyrimą.
Netgi pamenu, kad žaisdavo su manimi tokį žaidimą. Ji į stiklinę įberdavo sausų žirnių. Prieš tai suskaičiuodavo, kiek jų ten yra. Tada stiklinę pakratydavo, žirnius išberdavo ant žemės ir paprašydavo po vieną surinkti. Tai labai senas, bet labai geras žaidimas, lavinantis atidumą, greitį ir tą patį atkaklumą.
Ir močiutė visada kartodavo, kad niekas gyvenime nieko už mane nepadarys, visko turiu pasiekti pats ir niekada nepasiduoti. Ši savybė labai praverčia, nes nėra taip lengva pramogų pasaulyje, jame plaukioja labai daug ryklių. Kartais net su šiokiu tokiu gailesčiu žiūriu į televizijos projektų dalyvius ir galvoju – jie išeis su didelėmis svajonėmis ir tikėsis, kad daug kas bus padaryta už juos. Tačiau norint išlikti, reikia daug dirbti ir mokėti išlaviruoti.
– Kodėl nusprendėte prie viso to dar imtis ir dėstytojo kolegijoje darbo?
– Jei ne tie puikūs pedagogai, kuriuos sutikau studijuodamas, manęs scenoje šiandien nebūtų. Galbūt jaučiuosi kažkiek skolingas ir tai, ką gavau, noriu perduoti kitiems.
Galiausiai kas, jei ne mes? Kartais paburnojame, kad jaunimas šiandien vienoks ar kitoks, bet nieko nedarome. O aš tikrai žinau, ką jie išgyvena, kokių lūkesčių turi, tad noriu jiems padėti. Galiausiai, mokydamas kitus labai daug išmoksti ir pats.
– Turbūt kolegijoje išmokote rašyti pažymius ir sau. Repeticijose galima išgirsti, kaip sudainavęs dainą, pareiškiate: „Na… septyni.“
– Daugiau 7 niekada sau nerašau! (Juokiasi.) Magistrantūros studijas baigiau pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Jis duodavo man sunkiausias arijas, visada jas išmokdavau ir jis man rašydavo dešimtukus. Pats sau tiek rašyti nesiryžtu. Jei padariau bent menkiausią klaidą, pavyzdžiui, supainiojau žodį, jau balas krito. Kaip profesionalas, negaliu sau leisti klysti.
– O kaip save pagiriate, pasidžiaugiate nuveiktais darbais?
– To dar mokausi. Kaip ir pailsėti. Žmona vis pastebi, kad dirbu, lekiu, kartais nuo įtampos namuose jau būnu irzlus, nepatenkintas, bet pailsėti taip ir neišmokstu. Reikia susiimti.
– Jei nemokate ilsėtis, kaip atitrūkstate nuo muzikos ir šeimos?
– Garaže! Man patinka kažką ten tvarkytis, kalti, kažką projektuoti. Nors nieko per daugiausia nesuprantu, bet kažką sumontuoju ir viskas laikosi. (Juokiasi.) Tokie darbai man teikia malonumą. Dar turiu motociklą, dabar jis mane labiausiai gelbėja nuo spūsčių, bet pasvajoju vieną dieną leistis su juo į kelionę… Svajonių iš tiesų turiu daug, bet ir gerai, nes svajoti reikia. Tik svajonės kol kas laukia savo eilės.
– Gal vis tik pagalvojate, kad jei viena ar kita svajonė išsipildytų, gyvenime nieko nebetrūktų…
– Viskas iš esmės ir taip yra gerai. Dabar apskritai gyvenu labai gražų etapą – praėjo neatsakinga jaunystė ir jaunatviškos klaidos, atėjo branda, šeima, dukros, scena. Dabar viskas gerai ir visko užtenka. Bet jau pagalvoju, kaip po 20 metų pasistatysiu nedidelę trobelę, kurioje bus galima atsiriboti nuo viso šurmulio ir ramiai pabūti, pasilikti ilgesnėms, 2–3 mėnesių, atostogoms…
