Donatas Motiejūnas penktadienio vakarą savo gimtajame Kaune buvo sutiktas atšiauriai, bet po pralaimėtų Eurolygos rungtynių „Žalgirio“ komandai Belgrado „Crvena zvezda“ vidurio puolėjas rado būdų, kaip pakelti savo galvą.
Donatas Motiejūnas ne pirmą kartą žaidė Kaune prieš savo miesto komandą, bet pirmąsyk buvo sutiktas taip atšiauriai, rašo 15min.
Po Lietuvą siaučiančios pūgos gūsiai į veidą buvo tik juokas, palyginti, kaip „Žalgirio“ sirgaliai sutiko „Crvena zvezda“ dėl šios komandos prorusiškos dvasios.
Pastaraisiais metais nekart karo nusikaltimus Ukrainoje vykdančiai Rusijai palankumą reiškusį Belgrado klubą „Žalgiris“ pasitiko namų darbais: komandų pristatymo metu ant aikštės šviesų prožektoriais nušvietė: „Slava Ukraini/Heroiam Slava“ užrašą, o „Green White Boys“ sirgaliai serbams prieš akis mojavo didele Ukrainos vėliava ir su visa arena užtraukė rusų diktatoriui skirtą „Putin chuilo“.
Tad 31 kartą iš eilės „Žalgirio“ areną sausakimšai užpildę 15 tūkst. sirgalių šaižiu švilpimu pasitiko „Crvena zvezda“ komandą, kai ši su D.Motiejūnu priešakyje įbėgo į aikštę prieš rungtynes.
Kurį laiką D.Motiejūnas buvo vienas tų, ant kurio pečių svečiai dar palaikė gyvastį.
Per 15 minučių pelnęs 9 taškus ir atkovojęs 3 kamuolius, jis buvo vienas iš trijų „Zvezda“ žaidėjų, rungtynes baigusių su dvigubu naudingumo balų skaičiumi (12).
Tačiau „Žalgiris“ sutalžė Serbijos klubą 99:67, nors prieš rungtynes abu klubai turėjo po lygiai pergalių (11).
„Sunku komentuoti – komanda visiškai pametė ritmą, toks vaizdas, kad žaidžiame be idėjos, esame išsibarstę, kažkas bandoma darti po vieną. Manau, kad reikia susėsti ir pabandyti suprasti, kas vyksta, – po mačo sakė D.Motiejūnas. – Prieš šią savaitę žaidėme gerai trejas rungtynes prieš nelengvus varžovus ir parodėme, kad galime. Bet dabar – slogios nuotaikos. Per sezoną būna duobelių, bet nesinori, kad duobė gili būtų.“
Besimėgaudami varžovų triuškinimu sirgaliai skyrė dėmesio ir D.Motiejūnui, nepamiršę sezono pradžios.
Tada vietą „Monaco“ klubo rotacijoje praradęs 35 metų krepšininkas nuomos pagrindais persikėlė į prorusišką Belgradą, o pirmosiose rungtynėse Serbijos sostinėje rodė daug emocijų prieš „Žalgirio“ komandą, kurią tada įveikė (88:79).
„Užaugai Kaune, užgesai žvaigždelėje“, – skelbė „Žalgirio“ sirgalių grupės „Green White Boys“ plakatas arenoje, o jų feisbuko paskyroje atsirado įrašas: „Pasirinkai raudoną ir tamsą – durys užsitrenkė.“
Rungtynes arenoje stebėjusi D.Motiejūno sužadėtinė Brigita liūdnai šyptelėjo, kai ją parodė salės ekrane, aistruoliams kurtinančiu švilpimu reaguojant į D.Motiejūno veiksmus aikštėje antrajame kėlinyje.
Beje, prieš rungtynes arenai giedant Lietuvos himną prie visų lietuvių prisijungė ir Donatas, laikydamas ranką prie širdies.
Po rungtynių D.Motiejūnas nesislapstė ir atvirai dėstė savo mintis pokalbyje su žurnalistais.
– Donatai, kaip pats jautėtės aikštėje – girdėjosi ir švilpimo, dar ir plakatas jums skirtas buvo?
– Pasakysiu taip. Tegu būna tai jauniems žaidėjams: jei gyvenime būčiau klausęs to, kas apie mane kalbama, niekada nebūčiau pasiekęs to, ką pasiekiau.
Tik savo darbu, noru ir pasiaukojimu pasiekiau tai, ką kiti gal tik svajoja pasiekti. Tai mane labiau motyvuoja. O kaip esu minėjęs anksčiau – esu gimęs ir užaugęs Kaune, niekas iš manęs to neatims.
– Kai antrajame kėlinyje patraukėte „Zvezda“ taškais, tada ir išvydote sirgalių reakciją?
– Visada turėjau motyvacijos žaisdamas prieš „Žalgirį“. Tai mano miesto komanda, prieš ją visada norisi pasirodyti gerai. Visi savo žaidėjai, kurie rungtyniauja prieš savo miesto, prieš savo vaikystės komandas, yra buvę jų sistemoje, – visi turi tą motyvaciją, tai natūralu.
– Visada deklaravote norą žaisti „Žalgiryje“, bet po šios dienos mačo, turbūt supratote, kad svajonė užsidaro?
– Ne, kodėl? Kas tai suprato? Fanai? Aš nelabai suprantu, nes iš mano pusės visada buvau atviras, visada dirbu intensyviai su treneriu Virginijumi Mikalausku. Žiūrėsime ką gyvenimas parodys, ką kur toliau nuneš?
– Kur toliau turi eiti jūsų komanda, kad išgelbėtų sezoną?
– Reikia grįžti prie pagrindų, tikiu, kad pagrindai svarbiausia, Kaip sakė Ettore Messina, be komandos chemijos nieko nebus. Visada, kai pradedi žaisti kartu, kažkas gražaus pavyksta.
– „Žalgiryje“ šiandien Arnas Butkevičius grįžo į aikštę, Kiek jis svarbus „Žalgiriui“?
– Arnas metai iš metų tai rodo. Jis žaidžia labai naudingai, daro daug nematomo darbo, kurio gal nesimato protokolo. Visada kovoja, jo kamuoliai daug prideda, jis užkemša daug skylių. Džiugu, kad jis grįžo ir buvo naudingas. Šiandien visi prieš mus žaidė naudingai (šypsosi).
– Kaip vienas Lietuvos rinktinės žaidėjų, ar nustebote dėl sudėtingo starto pasaulio čempionato atrankoje, dėl žaidėjų atrankos proceso, ar nėra nerimo, kad nepateksime?
– Treneris (Rimas Kurtinaitis) turi savo planą ir jį vykdo. Treneriu reikia pasitikėti. Jis mato tai, kas geriausia, turi daug patirties, kuria remiasi. Nereikia panikuoti. Susirinks žaidėjai, su teigiamu noru ir energija viskas yra įmanoma.
– Kiek jėgų turite per šį ilgą Eurolygos sezoną?
– Pasakysiu taip: aš mėgstu krepšinį, nesiskundžiu. Investuoju daug į savo fizinį pasirengimą. Per tiek metų įsitikinau, kad stebuklų nebūna – jei nori spausti kūną iki maksimumo ir tikiesi, kad jis neluš, tai esi labai naivus. Todėl mes su treneriu Virginijumi kasdien rengiamės, kad atėjus sunkiam sezono etapui galėčiau spausti iki maksimumo. Nenoriu prisišnekėti, bet su sveikata neturiu problemų jau n metų.
Todėl, kad investuojama daug laiko – kasdien valanda prieš treniruotę, paskui pusė valandos po treniruotės. Gyvenu tuo. Aišku, sunkus tvarkaraštis, nemeluosiu. Būna, kad grįžti sudaužytas, pervargęs, atsigauti laiko nėra, nes vėl rungtynės.
Pamąstau, kad gal būtų verta daryti uždarą Eurolygą ir žaisti vien ten, arba bandyti kalbėtis su vietinių čempionatų rengėjais. Kol kas nesimato, kad pavyktų tai padaryti.
– Ar spaudžiant savo kūną, kaip sakote, pagalvojate, kiek dar metų norėtumėt žaisti?
– Žinokit, neskaičiuoju. Praėjusio sezono pabaiga ir šio sezono pradžia, kai teko sėsti su sirgaliais („Monaco“ klube treneris kurį laiką neregistravo D.Motiejūno rungtynėms), buvau nustumtas į galą. Bet grįžęs parodžiau, kiek pasiilgęs krepšinio, kaip jį myliu.
Žaisiu tiek, kiek galėsiu žaisti aukščiausiame lygyje. Man atrodo, kad kol nėra taip, kad iškrisčiau iš konteksto. Tad kam kabinti batus ant vinies, jei galiu būti naudingas, galiu padėti patirtimi ir kažkur kitur. Tad kodėl gi ne?
