Pasaulio katalikams išgyvenant popiežiaus Pranciškaus netektį, dėmesys krypsta ne tik į Vatikaną ir kardinolų sprendimus, bet ir į vieną paslaptingiausių su popiežiais siejamų pranašysčių.
Esą daugiau kaip prieš keturis šimtmečius užrašytas tekstas galėjo nuspėti ne tik popiežių seką, bet ir paskutinį Bažnyčios pontifiką. Dar daugiau – pranašystės šalininkai mano, kad joje galima įžvelgti užuominų apie tai, kas galėtų užimti Šventojo Petro sostą po Pranciškaus.
Tačiau šioje istorijoje netrūksta ir daug rimtų abejonių.
Paslaptingas tekstas iš XVI amžiaus
Kalbama apie vadinamąją „Popiežių pranašystę“ („Prophecy of the Popes“) – 112 trumpų lotyniškų frazių rinkinį.
Teigiama, kad tekstą 1595 metais išleido benediktinų vienuolis Arnoldas Vionas. Pasak tradicijos, pranašystės autoriumi laikomas XII amžiuje gyvenęs airių šventasis Malachijus, Armagho arkivyskupas.
Kiekviena frazė esą apibūdina vieną popiežių, pradedant Celestinu II, kuris popiežiumi tapo 1143 metais.
Kai kurie tekstą nagrinėjantys žmonės tvirtina, kad daugelį ankstesnių frazių galima susieti su konkrečiais popiežiais ir jų gyvenimo detalėmis. Būtent tai ir sukėlė susidomėjimą pranašyste.
Tačiau istorikai į šį pasakojimą žvelgia gerokai skeptiškiau.
Paskutinė pranašystės dalis – pati šiurpiausia
Didžiausias dėmesys tenka paskutiniam tekstui.
Jame minimas „Petras Romėnas“ („Petrus Romanus“), kuris esą bus paskutinis popiežius. Pranašystėje teigiama, kad jis ganys tikinčiuosius didelių išbandymų laikotarpiu, o vėliau Roma bus sunaikinta.
Tekstas baigiamas itin grėsminga scena – minima, kad po miesto sunaikinimo žmoniją teis „baisus teisėjas“.
Būtent ši pranašystės dalis ir pavertė ją viena labiausiai aptarinėjamų su popiežiais susijusių legendų.
Kai kurie jos aiškintojai netgi sieja „Petrą Romėną“ su galutine Bažnyčios istorijos riba ir pasaulio pabaigos scenarijumi.
Kodėl dabar ši istorija vėl prisiminta?
Popiežiaus mirtis ir artėjanti konklava suteikia senajai pranašystei naują aktualumą.
Kardinolams ruošiantis rinkti naują Katalikų Bažnyčios vadovą, vėl pradėta ieškoti atsakymo, ar paslaptingame tekste esama užuominų apie būsimą pontifiką.
Ypač daug dėmesio sulaukia paskutinis pranašystės vardas – Petras.
Internete jau keliamos įvairios interpretacijos, mėginama būsimo popiežiaus pavardę, kilmę ar net jo biografiją susieti su senoviniame tekste esančiais žodžiais.
Tačiau čia reikėtų sustoti.
Vien vardų sutapimas nėra įrodymas, kad pranašystė iš tiesų nurodo konkretų žmogų.
Ar tikrai pranašystė buvo parašyta XII amžiuje?
Tai vienas svarbiausių klausimų.
Nors tradiciškai teigiama, kad tekstas kilo iš XII amžiaus šventojo Malachijaus, istoriniuose šaltiniuose šios pranašystės kilmė nėra tokia aiški.
Skeptikai atkreipia dėmesį, kad pranašystė pirmą kartą išsamiai pasirodė XVI amžiuje – praėjus keliems šimtams metų po Malachijaus mirties.
Dėl to egzistuoja versija, kad tekstas galėjo būti sukurtas ar pakoreguotas gerokai vėliau ir vėliau priskirtas šventajam Malachijui.
Tai taip pat paaiškintų, kodėl kai kurie ankstesni pranašystės aprašymai atrodo gana tikslūs, o vėlesni tampa daug miglotesni.
Kitaip tariant, tekstas gali atrodyti įspūdingai tik tada, kai žinome, apie kokį istorinį įvykį kalbame ir bandome jam pritaikyti mįslingą frazę.
„Paskutinis popiežius“ ir 2027-ieji
Kai kuriuose šios pranašystės aiškinimuose taip pat minima 2027 metų data.
Ji siejama su tariamu paskutinio popiežiaus laikotarpiu ir galimu Romos sunaikinimu.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad tokios interpretacijos nėra patikima mokslinė prognozė. Pats pranašystės tekstas nepateikia tokio aiškaus, šiuolaikiniais kriterijais patikrinamo kalendoriaus, kokį kartais bandoma iš jo išvesti.
Todėl teiginiai, kad 2027 metais būtinai įvyks pasaulio pabaiga, Romos sunaikinimas ar Katalikų Bažnyčios istorijos pabaiga, neturi patikimo faktinio pagrindo.
Ką apie visa tai sako faktai?
„Popiežių pranašystė“ išlieka istoriniu ir kultūriniu fenomenu, tačiau jos negalima vertinti kaip patikimo būdo numatyti ateitį.
Astrologija, tarologija, numerologija, chiromantija, aiškiaregystė ir panašios praktikos nėra mokslo patvirtintos disciplinos. Jų teiginiai apie ateitį neturi patikimų objektyvių įrodymų.
Todėl ir šią pranašystę reikėtų vertinti pirmiausia kaip istorinį pasakojimą, legendą ir intriguojantį kultūrinį reiškinį, o ne kaip patikimą būsimų įvykių prognozę.
Vis dėlto jos populiarumas suprantamas.
Kiekvieną kartą, kai Vatikanas ruošiasi naujo popiežiaus rinkimams, paslaptingas XVI amžiaus tekstas vėl iškyla į paviršių. O dabar, kai pasaulis laukia, kas taps kitu Katalikų Bažnyčios vadovu, klausimas skamba dar intriguojamiau:
ar „Petras Romėnas“ iš tiesų bus paskutinis popiežius, ar tai tik dar viena sena pranašystė, kuriai žmonės bando suteikti prasmę jau įvykus istoriniams įvykiams?
Kol kas atsakymo nėra. Jį pateiks ne pranašystė, o pati istorija.
