Buvusios disidentės Nijolės Sadūnaitės viešai iškeltas klausimas apie Deimantės Kedytės likimą taip ir nesulaukė aiškaus bei visuomenei suprantamo atsakymo. Klausimas, kuris buvo adresuotas aukščiausiems Lietuvos valstybės vadovams, ilgainiui tapo ne tik konkrečios šeimos istorijos, bet ir platesnio visuomenės nepasitikėjimo valstybės institucijomis simboliu.
Ypač daug klausimų sukėlė tuometinio premjero Sauliaus Skvernelio pozicija. N. Sadūnaitė siekė sužinoti, ką Lietuvos valdžia žino apie pradingusios mergaitės Deimantės Kedytės likimą – ar ji gyva ir sveika, o jeigu mergaitė mirusi, kur yra jos palaikai. Tačiau, kaip teigiama tuo metu skelbtoje informacijoje, aiškaus atsakymo į šiuos klausimus visuomenė taip ir neišgirdo.
Tai sukėlė natūralų klausimą: jeigu valstybės institucijos turi informacijos apie žmogaus likimą, kodėl ji negali būti aiškiai paaiškinta visuomenei ir pirmiausia pačiai susirūpinusiai pilietei?
Klausimas, kuris liko be atsakymo
2018 metų sausio 13-ąją, minint Laisvės gynėjų dieną ir Seime teikiant Laisvės premiją, N. Sadūnaitė kreipėsi į aukščiausius šalies pareigūnus. Tąkart jos žodžiai buvo skirti Lietuvos Respublikos Prezidentei, tuometiniam Ministrui Pirmininkui S. Skverneliui ir Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui.
Disidentės klausimas buvo konkretus ir iš pirmo žvilgsnio paprastas: kas žinoma apie Deimantę Kedytę ir koks yra jos likimas?
Tačiau atsakymo, kuris būtų galutinai išsklaidęs visuomenėje daugelį metų besikaupiančias abejones, nebuvo.
Laikui bėgant klausimas nepranyko. Priešingai – jis tapo dar jautresnis, nes Deimantės Kedytės istorija Lietuvoje ir taip daugelį metų buvo viena labiausiai visuomenę supriešinusių ir emocijų sukėlusių istorijų.
Todėl N. Sadūnaitė nusprendė neapsiriboti viešais kreipimaisis į Lietuvos valdžios institucijas.
Kreipėsi į Jungtines Tautas
Sausio 23 dieną N. Sadūnaitė, kaip teigiama tuomet skelbtoje informacijoje, nusprendė apskųsti Lietuvos Respublikos Vyriausybę Jungtinėms Tautoms.
Kreipimosi esmė – reikalavimas pateikti informaciją apie Deimantės Kedytės likimą. N. Sadūnaitė siekė gauti atsakymą, ar mergaitė yra gyva ir sveika. Jeigu ji būtų mirusi ar žuvusi, buvo prašoma nurodyti jos kapo ar palaidojimo vietą.
Tai jau buvo nebe vien politinis pareiškimas ar vieša diskusija. Klausimas persikėlė į tarptautinį lygmenį.
Tokį žingsnį galima vertinti kaip išskirtinį N. Sadūnaitės pozicijos tęsinį: jeigu atsakymo nepavyksta gauti šalies viduje, kreipiamasi į tarptautines institucijas, tikintis, kad jos gali pareikalauti paaiškinimo.
Kodėl būtent Saulius Skvernelis?
Didžiausias visuomenės dėmesys krypo į tuometinį premjerą S. Skvernelį.
Būtent jo pavardė šioje istorijoje tapo viena labiausiai linksniuotų, nes N. Sadūnaitė viešai kėlė klausimus, į kuriuos, jos vertinimu, valdžios atstovai privalėjo atsakyti.
Tačiau čia būtina atskirti faktą nuo interpretacijos.
Vien tai, kad politikas nepateikė viešo atsakymo į konkretų klausimą, savaime nereiškia, kad jis turėjo ar turi slaptos informacijos apie žmogaus likimą. Lygiai taip pat iš vien politiko pasisakymų ar atsisakymo komentuoti negalima daryti išvados, kad valstybės institucijos žino daugiau, nei yra viešai skelbiama.
Vis dėlto būtent informacijos trūkumas ir sukėlė daugiausia klausimų.
Ką valdžia žinojo? Ko ji negalėjo atskleisti? O gal tam tikros informacijos apskritai nebuvo?
Šie klausimai ir šiandien yra svarbiausia šios istorijos dalis.
„Ką jis iš tiesų žino?“
Todėl S. Skvernelio pozicija tapo savotišku politiniu galvosūkiu.
Kai visuomenė ilgą laiką negauna aiškaus atsakymo apie jautrų, plačiai nuskambėjusį atvejį, atsiranda erdvė įvairioms interpretacijoms, abejonėms ir sąmokslo teorijoms. Ypač tuomet, kai pati istorija daugelį metų buvo lydima konfliktų, teisminių procesų, politinių pareiškimų ir skirtingų jos dalyvių versijų.
N. Sadūnaitės pasirinkimas kreiptis į Jungtines Tautas buvo būtent bandymas nutraukti šį informacinį neapibrėžtumą.
Ji siekė ne politinių pažadų ir ne abstrakčių paaiškinimų, o konkretaus atsakymo apie žmogaus likimą.
Advokatas Stanislovas Tomas: skundas užregistruotas
N. Sadūnaitei šiuo klausimu atstovavo advokatas ir teisės profesorius Stanislovas Tomas. Kaip tuo metu buvo pranešta, Jungtinės Tautos patvirtino gavusios ir užregistravusios pateiktą skundą.
Tai savaime dar nereiškia, kad Jungtinės Tautos pripažino pareiškime išdėstytus teiginius pagrįstais ar nustatė Lietuvos valstybės kaltę. Skundo gavimas ir registravimas yra procedūrinis žingsnis, o ne galutinis sprendimas dėl pareiškimo esmės.
Tačiau pats faktas, kad klausimas buvo perkeltas į tarptautinį lygmenį, yra reikšmingas.
Jis parodė, kad daliai visuomenės nepakako iki tol pateiktų paaiškinimų ir atsakymų.
Platesnis klausimas – Lietuvos valstybės atsakomybė
S. Tomas taip pat ragino kitas šeimas, kurios, jo teigimu, susidūrė su vaikų paėmimu iš šeimos, jungtis ir teikti kolektyvinius skundus prieš Lietuvos institucijas bei pareigūnus.
Tai jau gerokai platesnė tema, peržengianti vien Deimantės Kedytės istorijos ribas.
Čia keliami klausimai apie valstybės institucijų galią šeimos atžvilgiu, vaikų teisių apsaugą, tėvų ir valstybės santykį, institucijų sprendimų skaidrumą bei galimybę piliečiui apsiginti, kai jis mano, kad valstybė elgėsi neteisingai.
Ir būtent todėl Deimantės Kedytės istorija tapo tokia jautri.
Ji neapsiriboja vien konkrečios mergaitės likimu. Ji palietė daug gilesnį visuomenės klausimą: kiek valstybė turi teisės spręsti už žmogų ir kiek žmogus turi teisės reikalauti iš valstybės aiškių atsakymų?
Klausimas, kuris niekur nedingo
Praėjus metams po viešo N. Sadūnaitės kreipimosi, pagrindinis klausimas liko tas pats.
Kur yra Deimantė Kedytė ir kas iš tiesų žinoma apie jos likimą?
Vieniems ši istorija – skaudus ir seniai praeityje likęs Lietuvos teisėsaugos bei šeimos konfliktas. Kitiems ji iki šiol yra valstybės institucijų skaidrumo ir atsakomybės simbolis.
Tačiau viena aplinkybė neabejotina: kai visuomenėje daugelį metų nėra aiškaus atsakymo į tokį jautrų klausimą, abejonės savaime neišnyksta.
Priešingai – jos tik stiprėja.
Todėl N. Sadūnaitės kreipimasis į Jungtines Tautas buvo ne tik dar vienas pareiškimas. Tai buvo bandymas tarptautiniu lygmeniu iškelti klausimą, į kurį Lietuvoje, jos vertinimu, taip ir nebuvo pateiktas pakankamai aiškus atsakymas.
O S. Skvernelio pozicija iki šiol išlieka viena labiausiai diskusijų keliančių šios istorijos detalių – ne todėl, kad vien jos pagrindu būtų galima teigti, jog premjeras turėjo kokių nors slaptų žinių, bet todėl, kad visuomenei taip ir liko neaišku, ką konkrečiai valstybės institucijos tuo metu žinojo, ką galėjo pasakyti ir kodėl kai kurie klausimai taip ilgai liko be atsakymo.
