„Iš esmės aš nuolat bėgu. Keliuosi penktą arba pusę šešių ir iki to momento, kai sūnus išeina į mokyklą, veiksmas vyksta kaip kariuomenėje: viskas suskaičiuota minučių tikslumu. Dažniausiai panašiai būna ir likusią dienos dalį“, – prisipažįsta žurnalistė, TV laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė. Žinoma moteris neslepia: kartais suderinti visas veiklas ir šeimos poreikius būna sudėtinga, temperatūra kaista, tačiau… gyvenimas diktuoja tempą.
R.Mikelkevičiūtė pasakoja, kad darbo dienomis keliasi anksti, nes kitaip tiesiog pritrūktų paroje valandų.
„Išleidus sūnų į mokyklą, prasideda laidų rengimai, derinimai, filmavimai, skambučiai. Ką jau kalbėti apie tai, kad dar iki paties filmavimo darbas nuolat vyksta galvoje: mąstai, kaip laidą padaryti įdomią, kaip pritraukti žiūrovų. Televizijoje dirbantys žmonės, galima sakyti, yra voverės, besisukančios rate: kad ir nesifilmuoji, visąlaik mąstai, apie ką galėtų būti kita laida. Tai toks nesustojantis ratas“, – pasakoja ji.
Rūta atvira: televizijoje dirbantis žmogus turi nepamiršti ir savo įvaizdžio – net tada, kai kameros išjungtos, jis nenustoja būti televizijos veidas.
„Kartais norėčiau būti tiesiog mama, bet esu ir laidų vedėja, todėl daugelis mano, kad visada privalau būti graži, protinga, atrodyti kone tobulai. Neduok Dieve, pasirodysi šiek tiek pavargusi – gausi krūvą žinučių su piktomis replikomis. Išeiti iš socialinių tinklų ir nuo to atsiriboti negaliu – mano darbas tiesiogiai susijęs su tuo, kas vyksta, kas aktualu, kas kelia diskusijų. Turiu jausti pulsą ir tame būti, bet kartu dėl to patiriu papildomą krūvį.“
Visiems reikia dėmesio
Darbas televizijoje yra didelė Rūtos gyvenimo dalis, tačiau ji akcentuoja, kad šeima – svarbiausias prioritetas. Kadangi dukra Dominyka jau studentė, daugiau dėmesio reikia jaunėliui sūnui Jonui Antanui.
„Nepamirškime, kad vaiką ne tik į mokyklą išleisti reikia, o ir pasidomėti, kaip jis jaučiasi, kaip praėjo diena, ką išgyvena. Mamos dažnai būna tokios būsenos, kai atrodo, jog plaukia po vandeniu: norėtųsi išnirti į paviršių ir įkvėpti oro, bet tam tiesiog nėra laiko. Man šis palyginimas labai patinka, nes tikrai kartais atrodo, kad jau viskas per ausis teka, bet „dar reikia tokį vieną darbelį padaryti“. Nors persiplėšk“, – šypteli.
Beje, Rūtos namuose šurmulio išties netrūksta: dėmesio reikalauja ir keturi augintiniai – katinas ir trys šunys. Vienas vis nori būti pamyluotas, o štai kitą nuolat reikia vežti pas veterinarą – visi su savais niuansais, tačiau, patikina pašnekovė, namų be gyvūnų ji nebeįsivaizduoja, ir visai nesvarbu, kad, norint tinkamai jais pasirūpinti, reikia rasti paroje papildomų valandų.
„Taip, jais reikia rūpintis, tačiau jie yra mano palaikymo komanda. Regis, net moksliškai įrodyta, kad sukišus rankas į kailį ir žiūrint augintiniui į akis skiriasi laimės hormonai. Oi, kiek kartų jie yra pataisę visiškai sugadintą nuotaiką! Be to, visada tavęs laukia, pasitinka, besąlygiškai myli – ar tu pavargusi, ar ne“, – šypsosi.
R.Mikelkevičiūtė įsitikinusi, kad gyventi visiškai lėtu ritmu visgi būtų ne jai. Ne vieną dešimtmetį televizijoje besisukanti aktyvi moteris įpratusi turėti daug veiklos, tik, neabejoja, visada svarbiausia ieškoti pusiausvyros: juk pervargęs žmogus stokoja gerų idėjų bei energijos, o ir šeima netrunka pastebėti, kai mamos baterija jau senka.
„Kaip visada, svarbu rasti poilsio akimirkų, nes jeigu savęs neįkrausi, neturėsi ir ko duoti kitiems – tiek karjeroje, tiek šeimoje“, – įsitikinusi ji.
Taip, kaip daro laimingi žmonės
Rūta atvirauja, kad kartais paroje jai pritrūksta laiko visiems sumanymams paversti tikrove, tačiau geriausias jausmas aplanko, kai visgi pavyksta įgyvendinti savo idėjas ir šalia to rasti kokybiško laiko poilsiui. Juk, kaip minėta, kad galėtų duoti, žmogus turi į save ir įdėti.
Žinoma moteris pasakoja, kad jeigu nerastų laiko pailsėti, matyt, kartais „saugikliai“ ir iššautų – nors dirba mėgstamą darbą, tačiau išlaikyti pusiausvyrą būtina. Pastaruoju metu ji džiaugiasi atradusi sau ir šeimai pritikusį, jau tradicija tampantį poilsio modelį.
„Išvyka į sanatoriją man patinka dėl to, kad nušauni kelis zuikius vienu metu: pirma, atsijungi nuo įprastos aplinkos, kurioje, nori ar nenori, nuolat esi atakuojamas tų pačių problemų. Sanatorijoje esi priverstas palikti telefoną kambaryje, nes eini į baseiną ar procedūras. Antra, nuostabus dalykas yra atsidurti tarp kito rato žmonių, pabendrauti su jais. Darbe paprastai būnu savo burbule, o čia staiga aptinki, kad tų burbulų Lietuvoje yra daug ir jie gyvena su visai kitomis problemomis nei tu! Akiratis išties prasiplečia, o save ir savo problemas išvysti kitu kampu. Trečia, nuostabus dalykas yra išvykti su vaikais, nes jie pamato, ką reiškia kokybiškas poilsis“, – pasakoja ji.
Neseniai iš Birštono „Eglės sanatorijos“ grįžusi Rūta šypsosi, kad vaikus visada sužavi galimybė mirkti baseine, o štai ji dažniau renkasi poilsio minutes pirtyje ar sūkurinėje vonioje.
„Na, ir dar vienas puikus momentas: kiekviena mama žino, kad nesukti galvos dėl maisto jau yra laimė. Pabėgimas nuo virtuvės reikalų yra poilsio dalis. Nereikia vaikų klausinėti, ko norės valgyti, ką gaminti, planuoti tam laiko. Sanatorijoje niekada nereikia sukti galvos dėl tobulų pusryčių, o man labiausiai patinka, kad jie būna lėti, su pokalbiais ir šypsenomis – taip, kaip ir turėtų būti. Taip, kaip daro laimingi žmonės“, – šypsosi.
Misija – persijungti į poilsio režimą
Kartais vis dar manoma, kad sanatorija – tai vieta, kur žmonės atvažiuoja tik reabilituotis. R.Mikelkevičiūtė įsitikino, kad jau seniai taip nėra. „Pamirškite šį mitą. Į „Eglės sanatoriją“ atvyksta daug šeimų su vaikais: ilsisi ir puikiai leidžia laiką stiprindamiesi tiek fiziškai, tiek emociškai.“
Pašnekovė atsiminė ir ją sužavėjusią pažintį sanatorijoje: aštuntą dešimtį einanti senjorė į sanatoriją atvyko kartu su anūke. Čia jos ne tik sveikatinosi, bet ir tiesiog kartu atostogavo. „Sėdi abi pirtelėje, šnekasi. Sakyčiau, sanatorija puikiai tinka, kai reikia sujungti skirtingas kartas ir jų laiką“, – svarsto ji.
Rūta dalijasi, kad sanatorijoje dažnai siūlomos puikios vakarinės programos, tad tiems, kurie vis neranda laiko ar energijos pasikultūrinti, tai puiki galimybė praleisti vakarą nieko per daug neplanuojant.
„Vakarėliai čia puikūs: nuo džiazo vakarų iki operos solistų pasirodymų. Mums labai patinka vakare nueiti į koncertą – nereikia niekur ilgai ruoštis ar važiuoti. Išeini iš kambario – ir koncertas! Sykį tokiame koncerte vakarojome su dainininkės Katažinos šeima – buvo išties linksma, kartu ir padainavome. Pabendrauti su draugais kitokioje aplinkoje labai gera, nes visi būna atitrūkę nuo rūpesčių ir mėgaujasi esama akimirka“, – pasakoja pašnekovė.
Rūta priduria, kad sanatorijoje tam tikra prasme irgi dirbi darbą, bet kitokį. Joje svarbiausia – laikas sau ir investicija į save. „Galima pavadinti tai „poilsio darbu“, – juokiasi ji. – Tau sudaromas sveikatinimosi tvarkaraštis, kur ir kada turi būti, kiek laiko tai truks. Tave tarsi perjungia į visai kitą režimą – absoliučiai pamiršti viską, kas neigiama, ir nesibaigiantį skubėjimą. Juk niekur čia nenuskubėsi, o ir visai nesinori.“
