Lietuvos kino bendruomenę pasiekė liūdna žinia. Eidamas 83-iuosius gyvenimo metus, mirė kino režisierius Valdas Jakniūnas – ilgametis Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys, savo darbu prisidėjęs prie ne vieno šiandien lietuviško kino klasika laikomo filmo.
Daugeliui žiūrovų geriausiai pažįstamas vienas garsiausių projektų, prie kurių jis dirbo – Arūno Žebriūno muzikinis filmas „Velnio nuotaka“. Tačiau tai buvo tik viena ilgos V. Jakniūno karjeros dalis.
Jo darbo žiūrovai dažnai nematydavo
V. Jakniūno profesinis kelias prasidėjo dar 1967 metais Lietuvos televizijoje ir radijuje. Čia jis dirbo režisieriaus asistentu.
Nuo 1971 metų kūrėjas dirbo antruoju režisieriumi Lietuvos kino studijoje, o 1974-aisiais baigė Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus Maskvoje.
Antrojo režisieriaus pavardė žiūrovui paprastai nėra tokia matoma kaip pagrindinio filmo režisieriaus ar aktorių. Tačiau kino aikštelėje šis žmogus atlieka itin svarbų organizacinį ir kūrybinį darbą.
Lietuvos kinematografininkų sąjunga, pranešdama apie V. Jakniūno mirtį, būtent tai ir pabrėžė – kolegos žinojo, kad filmavimo aikštelėje juo galima pasikliauti.
Jo pavardė susijusi su „Velnio nuotaka“
Vienas ryškiausių filmų V. Jakniūno biografijoje – Arūno Žebriūno „Velnio nuotaka“.
Tačiau jo darbų sąrašas gerokai ilgesnis. V. Jakniūnas prisidėjo prie Henriko Šablevičiaus „Atspindžių“, Algirdo Dausos „Markizo ir piemenaitės“, Gyčio Lukšo filmų „Virto ąžuolai“, „Žaltvykslės“, „Žolės šaknys“ bei „Žalčio žvilgsnis“.
Jis taip pat dirbo prie Jono Vaitkaus „Don Žuano“, Algimanto Puipos „Arkliavagio dukters“, Romo Lileikio ir Stasio Motiejūno filmo „Aš esu“.
Tai kūriniai, apimantys skirtingus Lietuvos kino laikotarpius ir režisierių kartas.
Turėjo ir kitą didelę kūrybinę aistrą
V. Jakniūnas neapsiribojo darbu kitų režisierių filmuose. Jis kūrė ir savarankiškus darbus, kuriuose ypatingą vietą užėmė muzika.
Režisierius kūrė filmus-koncertus, kuriuose įamžino žinomus Lietuvos muzikantus bei kolektyvus.
Tarp tokių jo darbų – „Introdukcija“, „M. K. Čiurlionio meno mokyklos ansambliai“, „Groja R. Katilius“, „Griežia Lietuvos kamerinis orkestras“, „Vilniaus kvartetas“ ir „Smuikininkas“.
Šie filmai šiandien turi ir dokumentinę vertę – juose išsaugotos savo laikmečio Lietuvos muzikinio gyvenimo akimirkos.
Kolegos atsisveikina su žmogumi, visą gyvenimą atidavusiu kinui
Pranešusi apie netektį Lietuvos kinematografininkų sąjunga akcentavo ne tik V. Jakniūno profesinį indėlį, bet ir jo požiūrį į kolegų kūrybą.
Jis daugybę metų dirbo ten, kur galutiniame filme žiūrovas jo paties galėjo nė nepastebėti, tačiau be tokių kino profesionalų sudėtingas filmavimo procesas nebūtų įmanomas.
V. Jakniūno darbai liko filmuose, kuriuos Lietuvos žiūrovai žiūri ir praėjus keliems dešimtmečiams.
Valdas Jakniūnas didžiąją gyvenimo dalį paskyrė Lietuvos kinui. Jo pavardė galėjo būti mažiau matoma nei garsiųjų režisierių ar aktorių, tačiau jo profesinis pėdsakas liko filmuose, tarp kurių – ir kelioms Lietuvos žiūrovų kartoms pažįstama „Velnio nuotaka“.
