Landsbergienė prabilo apie Lietuvos mokyklų problemą: naujausi skaičiai privertė sunerimti – „Mes visi truputį kalti“
Lietuvos penkiolikmečių rezultatai vėl sukėlė diskusiją apie tai, kas iš tiesų vyksta šalies mokyklose. Edukologė Austėja Landsbergienė sako, kad ieškoti vieno kalto būtų pernelyg paprasta – atsakomybę, jos vertinimu, dalijasi visa švietimo bendruomenė.
Tačiau naujausi duomenys atskleidžia gerokai sudėtingesnį vaizdą, nei galima suprasti vien iš grėsmingų antraščių. Lietuva pirmą kartą PISA istorijoje visose pagrindinėse srityse pakilo aukščiau EBPO vidurkio, tačiau dalies mokinių realūs gebėjimai per beveik du dešimtmečius beveik nepagerėjo.
Būtent šis paradoksas dabar kelia daugiausia klausimų: tarptautinėje lentelėje Lietuva atrodo geriau, tačiau tai dar nereiškia, kad mūsų mokiniai staiga pradėjo mokytis geriau.
Skaičiai iš pirmo žvilgsnio atrodo puikiai
2025 metų PISA tyrime Lietuvos penkiolikmečiai pasiekė istorinį rezultatą.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paskelbė, kad Lietuvos mokinių gamtamokslinio ir matematinio raštingumo, skaitymo bei informatinio problemų sprendimo rezultatai buvo aukštesni už EBPO šalių vidurkį.
Tai pirmas toks atvejis nuo 2006 metų, kai Lietuva pradėjo dalyvauti PISA tyrimuose.
Europoje pagal matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų rezultatų vidurkį Lietuva pakilo iš maždaug 20-os į 12-ą vietą.
Atrodytų, kad turėtume švęsti.
Tačiau pažvelgus giliau atsiranda detalė, kuri visą vaizdą pakeičia.
Pakilome ne vien todėl, kad patys tapome geresni
Lietuvos pozicijos pagerėjimą iš dalies nulėmė tai, kad kitų šalių mokinių rezultatai smuko labiau.
Tai reiškia, kad aukštesnė vieta tarptautiniame reitinge nebūtinai reiškia tokį pat didelį Lietuvos mokinių žinių šuolį.
Dar aiškiau tai matyti pažvelgus į ilgesnį laikotarpį.
2006 metais Lietuvos penkiolikmečių skaitymo rezultatas siekė 470 taškų.
2025 metais – 464.
Taigi per beveik du dešimtmečius esminio proveržio šioje srityje neįvyko.
Ir būtent čia prasideda daug rimtesnė diskusija.
Landsbergienė: visi ieško, ką apkaltinti
A. Landsbergienė atkreipia dėmesį į vieną Lietuvos švietimo diskusijose nuolat pasikartojantį reiškinį.
Kai mokinių rezultatai netenkina, prasideda kaltųjų paieška.
Mokytojai gali kalbėti apie tėvų atsakomybę, tėvai – apie mokyklą, mokyklos – apie programas ir ministeriją, politikai – apie ankstesnes reformas.
Edukologės požiūriu, toks kaltės permetimas problemos neišsprendžia.
Jos mintį galima sutraukti į labai paprastą sakinį: „Mes visi truputį kalti.“
Tai reiškia, kad mokinio rezultatą formuoja ne vien tai, kas vyksta per 45 minučių pamoką.
Svarbi šeimos aplinka, mokymosi įpročiai, mokytojo pasirengimas, mokyklos kultūra, ugdymo programos, technologijų naudojimas ir paties mokinio motyvacija.
Viena sritis kelia ypač daug klausimų
Didelis dėmesys dabar krypsta į skaitymą.
Ir čia kalbama ne apie tai, ar penkiolikmetis moka perskaityti sakinį.
PISA tyrime vertinama, ar jaunuolis geba suprasti tekstą, atsirinkti svarbiausią informaciją, susieti skirtingas jo dalis, atskirti faktą nuo nuomonės ir įvertinti informacijos šaltinį.
Tai gebėjimai, kurie šiandien reikalingi praktiškai kiekvieną dieną.
Naujausi tarptautiniai duomenys rodo platesnę problemą: 2018–2025 metais skaitymo rezultatai reikšmingai smuko 56 iš 74 vertintų švietimo sistemų, o EBPO šalyse vidutinis rezultatas sumažėjo 25 taškais.
Taigi Lietuva šioje srityje nėra išimtis.
Estija parodo, kad galima ir kitaip
Lietuvai ypač nepatogus palyginimas yra visai šalia.
Estija ir toliau išlieka viena stipriausių Europos švietimo sistemų.
Naujausiame palyginime ji išlaikė pirmą vietą Europoje, o Lietuvos atsilikimas nuo Estijos pagal kai kurias sritis vis dar prilyginamas maždaug iki dvejų mokymosi metų skirtumui.
Tai svarbu todėl, kad nebegalima visko paaiškinti geografija ar istorine regiono situacija.
Abi valstybės yra Baltijos šalys, abi atkūrė nepriklausomybę panašiu metu ir abi perėjo didžiules ekonomines bei socialines transformacijas.
Tačiau jų švietimo rezultatai skiriasi.
Dar 2022 metais vaizdas buvo kitoks, nei kartais teigiama
Svarbu pataisyti ir vieną viešojoje erdvėje pasirodantį teiginį.
Negalima paprastai sakyti, kad ankstesni Lietuvos PISA rezultatai buvo „prasčiausi per daugiau nei 20 metų“.
Oficialūs EBPO 2022 metų duomenys rodė, kad Lietuvos rezultatai matematikoje, skaityme ir gamtos moksluose buvo panašūs į 2018 metų rezultatus ir apskritai svyravo netoli istorinio Lietuvos vidurkio.
2022 metais Lietuvos mokiniai surinko 475 taškus matematikoje, 472 skaityme ir 484 gamtos moksluose.
Todėl problema nėra staigus vienų metų „švietimo sistemos griūtis“.
Ji daug sudėtingesnė.
Per ilgą laiką Lietuvai nepavyksta pasiekti tokio proveržio, kokį norėtume matyti.
Ministerija mato ir gerų ženklų
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija naujausius rezultatus vertina pozityviau.
Ji akcentuoja atnaujintas bendrojo ugdymo programas, STEAM centrus, matematikos gebėjimų stiprinimo priemones ir didesnį dėmesį gebėjimui ne tik įsiminti informaciją, bet ją analizuoti bei pritaikyti realiose situacijose.
Ir tam yra pagrindo.
Lietuva tarptautiniame kontekste nėra tarp silpniausių švietimo sistemų.
Priešingai – naujausi rezultatai viršija EBPO vidurkį.
Tačiau vien tuo apsiriboti būtų pavojinga.
Jeigu šalies rezultatai beveik nejuda, o reitinge kylame todėl, kad kitos valstybės smunka greičiau, tai nėra tas pats, kas tikras mokinių gebėjimų proveržis.
Tikrasis klausimas – ne kurią vietą užėmėme
PISA lentelėse labai lengva susikoncentruoti į vietas.
12-a vieta skamba geriau nei 20-a.
Tačiau vaikui, jo tėvams ir būsimam darbdaviui svarbesnis visai kitas dalykas – ką baigęs mokyklą jaunas žmogus iš tikrųjų moka.
Ar jis supranta sudėtingesnį tekstą?
Ar moka kritiškai vertinti informaciją?
Ar sugeba pritaikyti matematiką realioje situacijoje?
Ar geba spręsti problemą, kurios atsakymo negalima tiesiog išmokti mintinai?
Būtent todėl naujausi Lietuvos rezultatai vienu metu gali būti ir gera, ir neraminanti žinia.
Gera – nes pirmą kartą visose pagrindinėse PISA srityse Lietuva viršijo EBPO vidurkį. Neraminanti – nes beveik dvidešimties metų perspektyvoje dalies gebėjimų proveržio vis dar nematyti.
Ir A. Landsbergienės pasakyta mintis šioje vietoje tampa ypač aktuali: jeigu dėl rezultatų visi tik ieškosime, ką apkaltinti, pats svarbiausias klausimas liks nuošalyje – ką reikia pakeisti, kad po dar 20 metų nereikėtų stebėtis tais pačiais skaičiais.
