Pavasario pradžioje mane užklupo per žiemą „taupytos“ sveikatos bėdos. Pasijutusi prastai nuvykau į savo miestelio ambulatoriją, kurią daugelis vis dar vadina senuoju vardu, nors oficialiai ji jau yra pirminės sveikatos priežiūros centras.
Paaiškėjo, kad kraujospūdis smarkiai svyruoja. Gydytoja primygtinai ragino pradėti vartoti vaistus ir skyrė lašelinę. Pagalba buvo suteikta laiku, tačiau viskas vyko prieš ilgąjį savaitgalį. Nusipirkau vaistų ir laukiau pirmadienio.
Pirmadienį situacija pablogėjo. Išgąsdinusi savo gydytoją ir slaugytojas, greitosios pagalbos automobiliu buvau išvežta į ligoninės priėmimo skyrių. Būtent ten praleista diena ir paskatino pasidalyti savo patirtimi.
Kadangi jaučiausi pakankamai gerai ir galėjau stebėti aplinką, per daugiau nei dvylika valandų priėmimo skyriuje iš arti mačiau medikų darbą. Jis tikrai sunkus ir atsakingas. Skyrius buvo nuolat pilnas – vienus pacientus išveždavo, kitus atveždavo.
Stebėdama viską iš šalies pagalvojau, kad vis dėlto gyvename ne taip jau blogai. Tiek vyresni, tiek jaunesni pacientai buvo priimami, jais rūpinamasi, atliekami tyrimai, suteikiama pirmoji pagalba, o prireikus žmonės guldomi į ligoninę.
Gydytojus pavadinčiau sistemos smegenimis – jie vertina tyrimus ir priima sprendimus. O slaugytojos yra rankos, kojos ir visa kita, be ko sistema neveiktų. Būtent jos atlieka didžiąją dalį praktinio darbo: ima tyrimus, stato lašelines, prausia pacientus, juos kalbina ir ramina.
Vis dėlto didžiausia problema, kurią pastebėjau, buvo biurokratija.
Buvo net kiek komiška stebėti, kaip vyresnis gydytojas auklėjo jaunesnį kolegą dėl to, kad šis nepaskambino pranešti apie tyrimų rezultatus. Jaunesnysis rodė, kad visa informacija matoma kompiuteryje, tačiau vyresnysis aiškino neturintis laiko tikrinti sistemos ir reikalavo skambučio.
Atrodė, kad dokumentuojama absoliučiai viskas. Tikriausiai todėl, kad vėliau nereikėtų aiškintis dėl galimų skundų ar teismų. Dėl to gydytojai ir slaugytojos nemažą dalį laiko praleidžia prie kompiuterių.
Keisčiausia, kad nors apie mano būklę jau buvo parašiusi šeimos gydytoja ir greitosios pagalbos medikė, gydytojai vis tiek turėjau iš naujo pasakoti visą istoriją. Vis dėlto gavau lašelinę, kuri tikrai padėjo atsistoti ant kojų.
Tačiau buvo ir dalykų, kurie man pasirodė sunkiai suprantami.
Labiausiai nustebino tai, kad nors buvau atvežta greitosios pagalbos automobiliu, gydytoja prie manęs priėjo tik maždaug po dviejų valandų.
Pirmą valandą dar galiu suprasti – žmonių buvo daug, medikai nuolat dirbo. Tačiau dvi valandos, mano nuomone, jau netelpa į sveiko proto ribas.
Gydytoja priėjo tik tada, kai pradėjau svarstyti, ar pavyktų savo jėgomis išeiti namo. Ji paklausė apie savijautą, paskyrė kraujo tyrimus, o vėliau trumpai paaiškino tolesnius veiksmus. Iš viso prie manęs užtruko gal tris minutes. O laukiau dvi valandas.
Vėliau buvo pastatyta lašelinė. Lašėjimo greitis buvo toks lėtas, kad skaičiuodama lašus pagalvojau, jog procedūra gali tęstis iki ryto. Praėjo dar daugiau nei valanda, kol kas nors atėjo pasižiūrėti. Tą laiką spėjau išklausyti visą valandos trukmės tinklalaidę.
Galiausiai pati šiek tiek paspartinau lašėjimą. Vėliau slaugytoja taip pat pakoregavo greitį, nes jokių nepageidaujamų reakcijų nebuvo. Laimei, iki vidurnakčio viskas baigėsi ir galėjau grįžti namo.
Per tą ilgą dieną supratau ir dar vieną dalyką – kiek daug įtakos pacientų savijautai turi paprastas žmogiškas bendravimas.
Buvo girdėti tarpusavio įtampa, kandžios pastabos, bandymai parodyti savo svarbą. Tokie dalykai pasitaiko daugelyje kolektyvų, tačiau pacientams svarbiausia ne darbuotojų santykiai, o tai, kaip elgiamasi su jais.
Ligoninėje žmonės atsiduria išsigandę, sutrikę, kenčiantys skausmą. Todėl kartais užtenka šilto žodžio, šypsenos ar kelių minučių dėmesio.
Buvo nemalonu girdėti pašaipas vyresnio amžiaus pacientams ar matyti, kaip senukas turėjo ilgai aiškinti, kad jam iš tiesų skauda. Tik gavęs nuskausminamųjų jis nustojo dejuoti.
Tai buvo ilga ir įspūdžių kupina diena. Nepaisant visų pastabų, manau, kad turime kuo džiaugtis – mūsų medikai dirba sudėtingomis sąlygomis ir dažnai daro daugiau, nei gali. Tačiau kartu nepamirškime, kad ligoninėje žmogui reikia ne tik gydymo, bet ir elementaraus dėmesio bei pagarbos.
Sveikatos visiems.
