Kaunietis renka šiukšles, kurias kiti išmeta: tai, ką daro su jomis, priblokš ne vieną
Jau daugiau nei du dešimtmečius kaunietis Liutauras Šutas kuria meno kūrinius – asambliažus iš to, ką dauguma žmonių paprasčiausiai išmestų: senų baldų detalių, šachmatų figūrėlių, žvejybos kabliukų, šovinių tūtelių ar net prie konteinerio rastų gėrybių.
Tylus ir viešumos vengiantis menininkas ilgą laiką savo kūrybą laikė beveik tik sau, tačiau po žmonos netekties jis ryžosi judviejų daugiau nei 20 metų puoselėtoje meno galerijoje „Spalvų paslaptys“ plačiau parodyti savo darbus kitiems.
Meno neapleido visą gyvenimą
Pats Liutauras sako, kad kūryba jį lydėjo nuo pat vaikystės. Nors oficialiai menininko kelias nesusiklostė taip, kaip kadaise tikėjosi, šios srities jis niekada neatsisakė.
„Nuo pat mažens užsiiminėjau menu, tapyba. Tris kartus stojau tarybiniais laikais į Dailės akademiją, tapybą, bet neįstojau. Ketvirtą kartą jau nebebandžiau. Bet menas iš mano gyvenimo niekur nedingo – baigiau dailės mokyklą ir vis tiek kūriau“, – pasakojo jis.
Didelį įspūdį jam paliko gyvenimo etapas Amerikoje. Ten jis išvyko po to, kai mirus giminaičiui gavo jo palikimą ir turėjo vykti jo atsiimti. Būtent JAV Liutauras pirmą kartą iš arti pamatė asambliažo meną bei juo susidomėjo.
„Kai gyvenau Amerikoje, pirmą kartą pamačiau tokius kūrinius. Man labai patiko, kažkaip užsifiksavo galvoje. O grįžęs į Lietuvą po kokių dešimties metų pradėjau pats kažką panašaus daryti“, – sakė vyras.
Amerikoje jis sutiko ir savo būsimą žmoną, Laimą. Pora netrukus nusprendė grįžti į Lietuvą.
„Žmona pradėjo lauktis, tai grįžome į Lietuvą. Sūnus jau gimė čia“, – prisiminė menininkas.
Su žmona galeriją kūrė daugiau nei du dešimtmečius
Didelė Liutauro gyvenimo dalis buvo susijusi su galerija Kauno senamiestyje. Ją kartu su žmona jie puoselėjo daugiau nei dvidešimt metų.
„Senamiestyje turėjome dailės galeriją 24 ar 25 metus“, – pasakojo jis.
Galerijoje buvo eksponuojami įvairūs meno kūriniai, tarp jų – ir jo paties asambliažai bei tapyba. Tačiau net ir tada pats Liutauras sąmoningai laikėsi atokiau nuo žmonių dėmesio.
Jo artima bičiulė Iveta, padėjusi organizuoti pirmąją didesnę menininko parodą, sako, kad toks jo būdas nepasikeitė daugelį metų.
„Jis labai kuklus žmogus. Net kai galerijoje jo darbai būdavo parduodami, jis dažnai net neskelbdavo prie jų savo pavardės. Reikėjo labai stipriai jį pastumėti, kad apskritai sutiktų surengti savo parodą“, – su šypsena pasakojo ji.
Praėjusiais metais L. Šutas neteko savo žmonos. Po jos mirties galerijoje liko tik paties Liutauro darbai, taigi galiausiai buvo nuspręsta atidaryti jų parodą.
„Kai mirė Liutauro žmona, galerija užsidarė. Toje erdvėje liko vien Liutauro darbai – asambliažai, tapyba. Kai pirmą kartą viską pamačiau vienoje vietoje, supratau, kad žmonės tai tiesiog privalo pamatyti“, – kalbėjo Iveta.
Ji neslepia, kad gyvai pamatyta kūryba paliko itin stiprų įspūdį.
„Nuotraukose tie darbai atrodo vienaip, bet gyvai – visai kas kita. Tada labai aiškiai pamatai, kiek ten įdėta darbo, kantrybės, smulkmenų, minčių. Liutauras turi labai didelį kūrybingumą ir labai daug jautrumo detalėms“, – sakė ji.
Sąmoningai vengia dėmesio
Pats menininkas neslepia, kad niekada nemėgo būti dėmesio centre. Jis save apibūdina kaip lėtą, ramų žmogų, kuriam daug artimesnė tyla nei nuolatinis bendravimas ar viešas kalbėjimas apie save.
Paklaustas, kodėl ilgą laiką net neskelbdavo savo pavardės prie kūrinių, jis atsakė labai paprastai:
„Tiesiog esu kuklus žmogus. Kai pasakydavau, kad čia mano darbas, tada žmonėms reikia daug aiškinti, pasakoti. O aš mėgstu daugiau ramybę.“
Anot jo, daug svarbiau, kad žmonės patys pajustų kūrinį, o ne koncentruotųsi į jo autorių.
„Norėjau, kad darbai kalbėtų patys už save“, – paprastai prisipažino jis.
Iveta sako, kad būtent dėl šio santūrumo daugelis žmonių net nežinojo, kiek daug Liutauras yra sukūręs.
„Jis nėra žmogus, kuris save reklamuotų. Jam niekada nebuvo svarbu garsiai apie save kalbėti. Atvirkščiai – jam daug svarbiau pats kūrybos procesas, ramybė, buvimas su savo darbais“, – pasakojo ji.
Kūriniams medžiagų ieško net prie konteinerių
L. Šuto darbuose galima rasti pačių įvairiausių objektų – nuo šachmatų iki šovinių tūtelių ar senų baldų fragmentų. Menininkas sako, kad kai kuriuos daiktus renka dar nuo jaunystės.
„Nuo jaunystės stengdavausi įdomesnių daiktų neišmesti. Kartais tai būdavo artimųjų daiktai, kartais kažkokios detalės, šachmatai ar dar kažkas“, – sakė jis.
Kiti objektai į jo rankas patenka visiškai netikėtai: „Kartais ir prie konteinerio būna labai gražių daiktų. Kėdžių, kažkokių senų baldų detalių. Išardai, pasiimi tą dalį, kuri reikalinga.
Vieną kartą sendaikčių parduotuvėje radau labai gražią kėdę už penkis eurus – ji buvo kiek išklibusi, bet man jos detalės labai tiko kūriniui.“
Vieną labiausiai įsiminusių radinių jis aptiko Kauno senamiestyje vykstant renovacijos darbams.
„Vilniaus gatvėje gulėjo lenta, ant kurios darbininkai pjaustė trinkeles. Ji gulėjo purvinoje baloje. Bet tie pjovimo ženklai man pasirodė labai gražūs. Ištraukiau ją iš balos, išsidžiovinau ir panaudojau asambliaže“, – prisiminė jis.
Patys brangiausi darbai susiję su artimais žmonėmis
Nors dalis Liutauro kūrinių jau iškeliavo į žmonių namus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Vokietijoje, Turkijoje, Anglijoje – pats menininkas sako, kad jam vertingiausi tie darbai, kuriuose slypi artimųjų istorijos.
„Yra asambliažų, kuriuose panaudoti mano artimųjų daiktai. Pavyzdžiui, viename aš panaudojau savo senelio žvejybos reikmenys – blizgės, kabliukai, įvairūs daiktai. Man atrodo, kad artimųjų daiktai turi kažkokią energiją“, – kalbėjo jis.
Tokius kūrinius, pasak jo, sunkiausia parduoti ar paleisti. Nors kai kurie L. Šuto darbai buvo parduoti ir už kelis tūkstančius eurų, pats menininkas sako, kad kūryba jam niekada nebuvo tik būdas uždirbti.
„Tai nėra mano pragyvenimo šaltinis. Smagiausia būna tada, kai žmonės darbus dovanoja vieni kitiems“, – šyptelėjo Liutauras.
Visi straipsniai Daugiau šia tema
