Politinių lyderių vertinimo paradoksas demokratinėse visuomenėse
Apklausa, kurioje buvusi ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė sulaukė kur kas didesnio palaikymo nei dabartinė premjerė Inga Ruginienė, pirmiausia atskleidžia ne tik asmenines simpatijas, bet ir gilias politinės psichologijos tendencijas. Tokie rezultatai nėra unikalūs Lietuvai – jie yra būdingi daugeliui demokratinių valstybių, kur rinkėjų elgsena ir atmintis veikiami universalių psichologinių mechanizmų. Pagrindinė šių mechanizmų esmė – dabartinės valdžios vertinimas dažnai būna griežtesnis, o buvusių lyderių atmintis laikui bėgant švelnėja, nepaisant to, kad jų laikotarpiais taip pat galėjo būti nemažai iššūkių.
Negatyvumo šališkumas – kodėl dabartinė valdžia sulaukia daugiau kritikos
Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių dabartinės premjerės nepalankų vertinimą, yra vadinamasis negatyvumo šališkumas. Šis reiškinys, aprašytas Nobelio premijos laureato Danielio Kahnemano ir Amoso Tversky, atskleidžia, kad žmonės kur kas stipriau reaguoja į neigiamus įvykius nei į teigiamus. Kasdieniai sunkumai, tokie kaip kainų augimas, mokesčių didėjimas ar socialinė įtampa, dažniausiai siejami su dabartine valdžia, nes ji yra tiesiogiai atsakinga už sprendimus ir jų įgyvendinimą. Net jei dalis problemų yra paveldėtos ar priklauso nuo tarptautinių veiksnių, emocinis nepasitenkinimas nukreipiamas būtent į dabartinius lyderius. Tokiu būdu Inga Ruginienė tampa ne tik politiniu, bet ir emociniu taikiniu, kurį apkrauna visuomenės neigiamos reakcijos. Tuo tarpu buvusi premjerė nebejaučia tokio tiesioginio spaudimo, todėl ir vertinama švelniau.
Rožinės retrospekcijos efektas – kaip laikas keičia praeities vertinimą
Kitas svarbus veiksnys, paaiškinantis didesnį palankumą buvusiai premjerei, yra rožinės retrospekcijos efektas. Šis socialinės atminties reiškinys apibūdina žmonių tendenciją laikui bėgant prisiminti praeitį švelniau nei ji iš tikrųjų buvo patirta. Neigiamos emocijos ir įvykiai blėsta greičiau nei faktai, todėl sudėtingi sprendimai ir konfliktai dažnai virsta bendru jausmu, kad „ankstesniais laikais buvo geriau“ arba „nebuvo taip blogai“. Dėl to buvusi premjerė vertinama ne per konkrečių sprendimų prizmę, o per emocinio atstumo sukurtą filtrą, kuris natūraliai sumažina kritiką ir suteikia palankesnį įvertinimą. Ši tendencija yra plačiai paplitusi ir nėra būdinga tik vienai šaliai ar politinei kultūrai.

Retrospektyvaus balsavimo teorija ir politinės atsakomybės difuzija
Politologijoje šią situaciją dar labiau paaiškina retrospektyvaus balsavimo teorija, sukurta Morriso Fiorinos. Ši teorija teigia, kad rinkėjai dažniau vertina valdžią remdamiesi naujausia patirtimi, o ne visa politine istorija. Tai reiškia, kad ilgalaikiai sprendimų padariniai dažnai nebesiejami su politikais, kurie juos priėmė, ypač jei šie jau nebevaldo. Be to, laikui bėgant atsakomybė už sprendimus išsisklaido – kaltė dažnai priskiriama ne konkretiems politikams, o platesnėms aplinkybėms, tokioms kaip krizės, pandemijos ar geopolitiniai procesai. Dabartinė valdžia tokios prabangos neturi – ji yra aiškiai identifikuojama ir atsakinga už sprendimus, todėl tampa pagrindiniu kritikos objektu.
Emocijos ir atmintis politinių vertinimų fone
Apibendrinant galima teigti, kad apklausų rezultatai, atskleidžiantys didesnį palankumą buvusiai premjerei Ingridai Šimonytei lyginant su dabartine premjere Inga Ruginiene, labiau atspindi politinės psichologijos dėsnius nei realias asmenines simpatijas ar neapykantą. Dabartinė valdžia susiduria su intensyvia kritika ir emocine našta, o buvę lyderiai su laiku įgauna švelnesnį vertinimą, kuris dažnai būna mažiau susijęs su konkrečiais sprendimais, o labiau su emociniu atstumu ir retrospektyvia rinkėjų atmintimi. Šis reiškinys yra ne Lietuvos išskirtinumas, o demokratijų kasdienybė, kurioje dabartis dažnai atrodo sudėtingesnė nei praeitis, o emocijos veikia atmintį ir vertinimus kur kas stipriau nei racionalūs faktai.

