Nors didžioji pasaulio dalis labiausiai nerimauja dėl karo Irane pasekmių pasaulinėms energetikos rinkoms, panašus kainų šuolis gali ištikti ir kitas itin svarbias pramonės šakas. Taip yra todėl, kad per Hormūzo sąsiaurį gabenama ne tik nafta ir dujos – per jį eina ir pagrindinis helio bei trąšų gabenimo maršrutas.
Smūgis gali tekti ne tik energetikai, bet ir trąšų rinkai, nuo kurios tiesiogiai priklauso maisto kainos visame pasaulyje.
Pagrindinis pavojus siejamas su Hormūzo sąsiauriu. Tai viena svarbiausių pasaulio prekybos arterijų, per kurią keliauja apie penktadalis visos naftos ir dujų. Tačiau mažiau kalbama apie kitą faktą – per šį sąsiaurį transportuojama ir milžiniška dalis trąšų bei jų žaliavų.|
Ekspertai skaičiuoja, kad būtent čia juda net trečdalis pasaulinio trąšų tiekimo. Per šį maršrutą gabenama apie pusė viso karbamido ir didelė dalis amoniako. Tai pagrindinės medžiagos, be kurių šiuolaikinis žemės ūkis tiesiog neįsivaizduojamas.
Jei tiekimas būtų sutrikdytas, pasekmės pasijaustų labai greitai. Pirmiausia brangtų trąšos, o netrukus – ir maistas. Problema ta, kad tokie pokyčiai nevyksta per vieną dieną. Skirtingai nei degalų kainos, maisto krizė atsiskleidžia po kelių mėnesių, kai paaiškėja sumažėję derliai.
Situacija dar labiau komplikuojasi dėl artėjančio sėjos sezono. Šiauriniame pusrutulyje ūkininkai jau dabar ruošiasi pavasario darbams. Trąšos dažniausiai užsakomos kovą, kad būtų galima jas naudoti balandį ir gegužę. Net kelių savaičių vėlavimas gali sugriauti visą planą.
Jei trąšos nepasiektų ūkininkų laiku, jie būtų priversti rinktis – mokėti gerokai daugiau, mažinti tręšimą arba keisti pasėlius. Tokie sprendimai tiesiogiai mažintų derlių. O net ir nedidelis azoto trūkumas gali lemti žymiai mažesnį javų kiekį.
Tai reikštų ne tik mažiau kviečių, kukurūzų ar ryžių. Grandininė reakcija paliestų pašarų rinką, gyvulininkystę ir net biokuro gamybą. Galiausiai tai atsispindėtų kiekvieno pirkėjo krepšelyje.
Didelė dalis pasaulio yra priklausoma nuo šio regiono. Pavyzdžiui, Indija importuoja dujas iš Persijos įlankos, kad galėtų gaminti trąšas. Brazilija remiasi importu, kad užtikrintų savo žemės ūkį. Afrikos šalys jau dabar naudoja mažai trąšų, todėl kainų augimas joms būtų ypač skausmingas.
Svarbu ir tai, kad trąšų gamyba glaudžiai susijusi su energetika. Jei sutrinka dujų tiekimas, mažėja ir trąšų gamyba. O naujų gamyklų greitai pastatyti neįmanoma – tam reikia metų.
Ekspertai pabrėžia, kad pasaulis yra nepakankamai pasiruošęs tokiam scenarijui. Skirtingai nei naftos atveju, strateginių trąšų atsargų beveik nėra. Tai reiškia, kad net trumpalaikiai sutrikimai gali turėti ilgalaikių pasekmių.
Didžiausia problema – ši grėsmė dažnai nuvertinama. Naftos kainų šuolis matomas iš karto, tačiau trąšų trūkumas tyliai virsta mažesniu derliumi. O būtent tai ilgainiui gali sukelti dar didesnę krizę nei energijos kainos.
