„Buvo ramus spalio 24-osios vakaras. Staiga išgirdome siaubingą triukšmą. Prišokome prie lango. Matome, kad maždaug už šimto metrų nuo mūsų, perėjoje, atsitiko kažkas labai baisaus. Visi automobiliai stoja, jungia avarinius, žmonės susiėmę už galvų bėgioja aplink ant žemės gulintį. Iškart supratome, kad atsitiko baisi nelaimė. Vyras man sako: „Lekiu kuo greičiau, ten tikrai reikia pagalbos.“ Išbėgo. Po minutės skambina ir sako, kad geriau jau ateičiau. Nėjau. Bėgau. Ant žemės visiškai sumaitota gulėjo ne kas kitas, o mūsų dukra Miglė. Ji ėjo pas mus“, – apie visos šeimos gyvenimą per sekundę apvertusį momentą su ašaromis akyse prisimena Miglės ir dar dviejų dukrų mama Aušra.
Gydytojos verdiktas: jūsų dukra bus daržovė
„Dukrą vyras atpažino iš batų ir rankinės. Labai sunkiai sužeista Miglė buvo be sąmonės. Tas vakaras buvo šaltas, buvo lijundra, ją šiltai užklojo pro šalį važiavę ir sustoję geri žmonės. Negalėjome jos judinti, nes galėjo būti pažeistas stuburas. Ji tiesiog gulėjo ant gatvės. Aš drebėjau iš siaubo. Vis tikrinome, ar dukra kvėpuoja. Atlėkė policija, greitoji, reanimobilis. Miglę įkėlė į reanimobilį, mudu su vyru jokiais žodžiais nenusakomos būsenos bėgome į savo mašiną ir lėkėme paskui ją. Iš tiesų tai neprisimenu, kaip atvykome iki ligoninės, sunkiai atgaminu ir tai, kas vyko joje, viskas buvo lyg klaikus sulėtintas siaubo filmas, košmaras, iš kurio norėjosi prabusti ir iš kurio dar labai ilgai neprabudome.
Kai atlėkėme į ligoninę, gydytojai pasakė, kad Miglės atvejis itin sudėtingas, prognozės labai blogos, – jai buvo trūkusi šlapimo pūslė, o tai reiškia gyvybei pavojingą būseną, labai daug lūžių, tarp jų dubens, kojos, rankos, be to, stipriai sutrenktos smegenys. Labiausiai sužalota kairė pusė, nes būtent iš ten buvo smūgis. Automobilis prieš partrenkdamas Miglę net nepristabdė, tad smūgio būta tikrai labai stipraus. Dukrą iškart išvežė į reanimaciją. Mums su vyru gydytojai liepė važiuoti namo, o Miglę išskubėjo operuoti.
Nežinau, kaip grįžome į namus. Tą naktį nemiegojome, meldėmės, kad tik dukra išgyventų“, – sunkiai renka žodžius moteris.
Ankstyvą rytą, kai tik buvo galima, Aušra su vyru sugrįžo į ligoninę ir ten jų laukė dar viena siaubinga žinia: „Atėjusi gydytoja mums tiesiai šviesiai pasakė, kad iš mūsų dukters liko daržovė, iš kurios nieko nereikia tikėtis. Pasakė, kad ji daugiau nebegalės nieko daryti, tik gulės, nes pernelyg sunkios traumos. Tiesą sakant, šiandien, matydama dukters progresą, galvoju, ar tikrai reikėjo taip drąsiai sakyti tokį verdiktą, nesuteikiant jokios vilties nei dukrai, nei mums, kaip tėvams, kad Miglė gali gyventi. Labai skaudu buvo girdėti gydytojus žodžius, kad Miglė – tarsi daržovė. Iki šiol tai girdžiu skambant ausyse. Paklausėme, kodėl ji taip galvoja, atsakė, kad dukrai nustatyta sunki diagnozė, – difuzinis aksonų pažeidimas, dėl kurio ji atsijungė ir nugrimzdo į savaiminę komą.
Norėjosi verkti, pykti. Visokių emocijų buvo, bet nieko nesugebėjome padaryti, tik apsikabinome su vyru. Niekaip negalėjome patikėti, nenorėjome girdėti, susitaikyti, buvo pernelyg skausminga, kad mūsų dukrai taip atsitiko. Kartu atsirado labai stiprus tikėjimas, kad viskas turi būti gerai. Gal kažkas iš aukščiau davė viltį, net nežinau, bet tas neigimo jausmas tapo viltimi.“
Komos būsenos išbuvo daugiau nei pusantro mėnesio
„Tai buvo ilgiausios šešios su puse savaitės mūsų šeimos gyvenime. Per tą laiką bendravome su ne vienu gydytoju. Aišku, po tokių stiprių traumų, ypač galvos, smegenų, jiems buvo sunku ką nors prognozuoti, bet kiti gydytojai, priešingai nei ta, kuri nusprendė, kad Miglė liks daržove, bent jau viltį suteikė, kad dukra prabus, nors niekas nežinojo, kada prabus ir ar apskritai tai nutiks. Tokia buvo Miglės ir mūsų kelionės už gyvybę pradžia.
Kai mergina buvo ištikta komos, visa šeima – tiek jiedu su vyru, tiek Miglės sesės, tiek seneliai, laiką planavo taip, kad visuomet kas nors būtų prie jos, kad ji visuomet jaustų, jog yra ne viena: „Turėjome pasidarę grafiką, kada kas budime. Manėme, kad nesvarbu, jog Miglė ištikta komos, reikia su ja bendrauti, juokauti, leisti muziką, suteikti skonių, kvapų. Klinikose vis stebėdavosi, kokia šeima esame, kad tokių ne tik kad reta, bet išvis nebuvo. Mes apie tai net nepagalvojome, mums nereikėjo prieš kažką rodytis, viską darėme tiesiog iš širdžių ir dėl Miglės.“
tikrojilietuva.net » Žmonės » Per sekundę talentinga šokėja virto daržove: taip Miglę pavadino medikai po siaubingo įvykio
Per sekundę talentinga šokėja virto daržove: taip Miglę pavadino medikai po siaubingo įvykio
AutoriusTikrojiLietuva.netSkaitymui18 minPeržiūrėjo473 kartų(-us)Paskelbta2025-02-11
„Buvo ramus spalio 24-osios vakaras. Staiga išgirdome siaubingą triukšmą. Prišokome prie lango. Matome, kad maždaug už šimto metrų nuo mūsų, perėjoje, atsitiko kažkas labai baisaus. Visi automobiliai stoja, jungia avarinius, žmonės susiėmę už galvų bėgioja aplink ant žemės gulintį. Iškart supratome, kad atsitiko baisi nelaimė. Vyras man sako: „Lekiu kuo greičiau, ten tikrai reikia pagalbos.“ Išbėgo. Po minutės skambina ir sako, kad geriau jau ateičiau. Nėjau. Bėgau. Ant žemės visiškai sumaitota gulėjo ne kas kitas, o mūsų dukra Miglė. Ji ėjo pas mus“, – apie visos šeimos gyvenimą per sekundę apvertusį momentą su ašaromis akyse prisimena Miglės ir dar dviejų dukrų mama Aušra.
Gydytojos verdiktas: jūsų dukra bus daržovė
„Dukrą vyras atpažino iš batų ir rankinės. Labai sunkiai sužeista Miglė buvo be sąmonės. Tas vakaras buvo šaltas, buvo lijundra, ją šiltai užklojo pro šalį važiavę ir sustoję geri žmonės. Negalėjome jos judinti, nes galėjo būti pažeistas stuburas. Ji tiesiog gulėjo ant gatvės. Aš drebėjau iš siaubo. Vis tikrinome, ar dukra kvėpuoja. Atlėkė policija, greitoji, reanimobilis. Miglę įkėlė į reanimobilį, mudu su vyru jokiais žodžiais nenusakomos būsenos bėgome į savo mašiną ir lėkėme paskui ją. Iš tiesų tai neprisimenu, kaip atvykome iki ligoninės, sunkiai atgaminu ir tai, kas vyko joje, viskas buvo lyg klaikus sulėtintas siaubo filmas, košmaras, iš kurio norėjosi prabusti ir iš kurio dar labai ilgai neprabudome.
REKOMENDUOJAMA
Sustabdykite kojų nagų grybelį šaknyje. Perskaitykite
206
Demencija jau prasidėjo, jei asmuo pasakė šią frazę
227
Kai atlėkėme į ligoninę, gydytojai pasakė, kad Miglės atvejis itin sudėtingas, prognozės labai blogos, – jai buvo trūkusi šlapimo pūslė, o tai reiškia gyvybei pavojingą būseną, labai daug lūžių, tarp jų dubens, kojos, rankos, be to, stipriai sutrenktos smegenys. Labiausiai sužalota kairė pusė, nes būtent iš ten buvo smūgis. Automobilis prieš partrenkdamas Miglę net nepristabdė, tad smūgio būta tikrai labai stipraus. Dukrą iškart išvežė į reanimaciją. Mums su vyru gydytojai liepė važiuoti namo, o Miglę išskubėjo operuoti.
Nežinau, kaip grįžome į namus. Tą naktį nemiegojome, meldėmės, kad tik dukra išgyventų“, – sunkiai renka žodžius moteris.
Ankstyvą rytą, kai tik buvo galima, Aušra su vyru sugrįžo į ligoninę ir ten jų laukė dar viena siaubinga žinia: „Atėjusi gydytoja mums tiesiai šviesiai pasakė, kad iš mūsų dukters liko daržovė, iš kurios nieko nereikia tikėtis. Pasakė, kad ji daugiau nebegalės nieko daryti, tik gulės, nes pernelyg sunkios traumos. Tiesą sakant, šiandien, matydama dukters progresą, galvoju, ar tikrai reikėjo taip drąsiai sakyti tokį verdiktą, nesuteikiant jokios vilties nei dukrai, nei mums, kaip tėvams, kad Miglė gali gyventi. Labai skaudu buvo girdėti gydytojus žodžius, kad Miglė – tarsi daržovė. Iki šiol tai girdžiu skambant ausyse. Paklausėme, kodėl ji taip galvoja, atsakė, kad dukrai nustatyta sunki diagnozė, – difuzinis aksonų pažeidimas, dėl kurio ji atsijungė ir nugrimzdo į savaiminę komą.
Norėjosi verkti, pykti. Visokių emocijų buvo, bet nieko nesugebėjome padaryti, tik apsikabinome su vyru. Niekaip negalėjome patikėti, nenorėjome girdėti, susitaikyti, buvo pernelyg skausminga, kad mūsų dukrai taip atsitiko. Kartu atsirado labai stiprus tikėjimas, kad viskas turi būti gerai. Gal kažkas iš aukščiau davė viltį, net nežinau, bet tas neigimo jausmas tapo viltimi.“
Komos būsenos išbuvo daugiau nei pusantro mėnesio
„Tai buvo ilgiausios šešios su puse savaitės mūsų šeimos gyvenime. Per tą laiką bendravome su ne vienu gydytoju. Aišku, po tokių stiprių traumų, ypač galvos, smegenų, jiems buvo sunku ką nors prognozuoti, bet kiti gydytojai, priešingai nei ta, kuri nusprendė, kad Miglė liks daržove, bent jau viltį suteikė, kad dukra prabus, nors niekas nežinojo, kada prabus ir ar apskritai tai nutiks. Tokia buvo Miglės ir mūsų kelionės už gyvybę pradžia.
Kai mergina buvo ištikta komos, visa šeima – tiek jiedu su vyru, tiek Miglės sesės, tiek seneliai, laiką planavo taip, kad visuomet kas nors būtų prie jos, kad ji visuomet jaustų, jog yra ne viena: „Turėjome pasidarę grafiką, kada kas budime. Manėme, kad nesvarbu, jog Miglė ištikta komos, reikia su ja bendrauti, juokauti, leisti muziką, suteikti skonių, kvapų. Klinikose vis stebėdavosi, kokia šeima esame, kad tokių ne tik kad reta, bet išvis nebuvo. Mes apie tai net nepagalvojome, mums nereikėjo prieš kažką rodytis, viską darėme tiesiog iš širdžių ir dėl Miglės.“
Patogiausias būdas sužinoti ir pamatyti daugiau turinio – sekti mūsų „Facebook“ puslapį
https://www.facebook.com/plugins/page.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Ftikrojilietuva&tabs=timeline&width=340&height=130&small_header=false&adapt_container_width=true&hide_cover=false&show_facepile=true&appId=900960680759082
Rekomenduojama
Sustabdykite kojų nagų grybelį šaknyje. Perskaitykite
345
Demencija jau prasidėjo, jei asmuo pasakė šią frazę
303
Pabudusi iš komos, klinikose Miglė išbuvo dar du su puse mėnesio.
Pats pabudimas iš komos nebuvo kaip filme, kad štai, vieną dieną ji ėmė ir atsikėlė. Viskas vyko labai palaipsniui. Prasidėjo nuo žvilgsnio. Tuomet paprašai ką nors padaryti, pavyzdžiui, pakelti ranką, – ji pakelia. Atsirasdavo vis didesnis sąmoningumas, bet paskui vėl nugrimzdavo į komą. Po kurio laiko vėl atsigaudavo“, – pasakoja Miglės mama.
Pabudo kūdikiu, kuris nieko nemoka
„Kai jau visiškai pabudo, Miglei reikėjo absoliučiai visko mokytis iš naujo, ji buvo kaip kūdikis. Nieko nemokėjo: nei gerti, nei valgyti, nei kalbėti, nei sėdėti, nei eiti, išvis nieko. Atsimenu, kaip ji išsigando vandens, kai norėjome ją išmaudyti.
Matyti tokį savo vaiką buvo nepaprastai sunku. Juk jai tuo metu buvo vos 23 metai, pati jaunystė, dukra daug šoko, turėjo daug draugų, planų, keliavo, dirbo, studijavo ekonomiką ir verslo administravimą universiteto ketvirtame kurse. Tuo metu kaip tik rašė diplominį darbą, mokslai jai puikiai sekėsi. Turėjo puikų humoro jausmą. Buvo laiminga, jauna, graži mergina. Ir štai per akimirką tapo kūdikiu dideliame sudaužytame kūne“, – sunkiai kalba Aušra.
Į klausimą, kada Miglė pati suprato, kad jai negerai, kad negali vaikščioti, Aušra atsako, jog suvokimas atėjo maždaug po metų nuo avarijos.
Vyras paliko darbą, kad rūpintųsi dukra
Kai grįžo iš ligoninės, Miglės negalima buvo palikti vienos: „Buvo nelengvas metas, bet ši skaudi nelaimė parodė, kas mes esame, kokio stiprumo šeima užaugome. Kokie mes visi vieningi. Nežinau, kas mums davė tą stiprybę… Man asmeniškai davė šeima, pirmiausia vyras. Jis atsisakė visų savo darbų, kad būtų su ja. Miglė juk buvo vaikas, ją reikėjo kilnoti, vartyti, visko mokyti. Vyras tik dabar išėjo į darbą, o praėjo penkeri metai. Jis visą tą laiką buvo su ja.
Lietuvoje tikra retenybė, kad vyras šitaip aukotų savo laiką, vyrai juk greičiau pabėga, palieka šeimas, nes per sunku, per skaudu, nesinori aukoti savo gyvenimo. O čia, atvirkščiai, vyras tapo visų mūsų stiprybe ir ramsčiu. Labai džiaugiuosi, kad aš kadaise priėmiau labai gerą sprendimą – ištekėti už šio vyro. Jis išties nuostabus, jam šeima yra viskas, jis taip stipriai myli ne tik Miglę, bet ir kitas dvi mūsų dukras.“
Kas pamato Miglę, negali patikėti, kiek daug ji šiandien gali
Paklausus, kiek Miglė gali šiandien, jos mama sako, kad dukrai suparalyžiuota kairė pusė: „Šiandien esame tokiame kelyje, kad vis kur nors paoperuoti reikia: tai koją, tai ranką. Darome viską, kad Miglė kiek įmanoma judintų galūnes visomis amplitudėmis. Ji pati labai stipri, daug dirba, sportuoja. Dukra dar negali vaikščioti, nors savo namuose su specialiu įtvaru kojai gali paeiti, pasilaikydama už turėklo, palengva pati gali lipti laiptais. Sutrikusi jos kalba, stipriai šlubuoja atmintis.
Bet šiandien matau, kad ji sveiksta, daug skaičiau literatūros apie smegenis, kaip jos atsigamina, kaip reikia dirbti. Mes matome, kad dukra kitaip kalba, kitaip protauja, ir atsimena jau geriau. Tai yra ilgas procesas. Praėjo penkeri metai nuo traumos, ir jei palygintume, kokia ji buvo tada ir kokia dabar, tai nesulyginami pasikeitimai. Žinoma, mums atrodo, kad jie labai maži, kasdien vis po mažą žingsnelį, bet žmonės, kurie nemato Miglės ilgiau, ir išvysta, sako, kad įvyko tikrai didžiulis postūmis į priekį. Mums visiems tai yra didžiulė motyvacija.
Džiaugiamės, kad Miglė yra gana savarankiška, pritaikėme namus jos poreikiams: ji gali ir į dušą nueiti, ir valgyti pasidaryti, aišku, paprastai – daugiau pasišildyti, gali arbatos paruošti. Mes galime ją palikti vieną, išeiti į darbus. Su ja susiskambiname dieną, susirašome, paklausiame, kaip laikosi. Pas ją ateina įvairių specialistų, su kuriais dukra dirba.
Bet Miglė dar negali savarankiškai išvažiuoti į parduotuvę, nes sėdi vežimėlyje, pernelyg daug kliūčių. Nemažai vietų bei pastatų, į kuriuos žmogus rateliuose tiesiog nepatenka dėl slenksčių, laiptų. Bet mes – Miglę ant rankų, ir taip patenkame visur, kur reikia [šypsosi, aut. pastaba]. Kai kartu važiuojame apsipirkti, aš jos prašau parinkti prekes, duodu jas skenuoti, kad kuo labiau būtų savarankiška, stengiamės duoti darbo jos smegenims. Šiandien vyksta tai, ko anksčiau net neįsivaizdavome.“
Miglė emociškai sunkiai išgyvena, ant vairuotojo šeima nepyksta
Miglės mama sako, kad dukra išgyveno sunkiai ir dabar dar išgyvena, jog tapo kitokia, jog nebeturi tiek draugų, nors jų ir liko. Jie aplanko, bet ji sunkiai susitaiko, kad iš buvusio linksmo gyvenimo liko trupiniai ir kad niekam tokia nebereikalinga.
Paklausus, kaip pasibaigė Miglę partrenkusiam vairuotojui, mama atsako: „Nenorėjome gadinti jam gyvenimo: jis ne koks kelių erelis, normalus vaikinas, beje, tais pačiais metais ir tą patį mėnesį gimęs, kaip Miglė. Važiavo pas savo senelius, mano uošvių kaimynus, čia pat gyvenančius. Šiek tiek juos žinome, geri žmonės. Atėjo tas vaikinas ne kartą pas Miglę, lankė ją ligoninėje. Būdavo tylus, aš jį vis kalbindavau, o jis toks nedrąsus. Matyti, kad jam labai sunku, jis juk irgi tuomet buvo jaunas žmogus, savo gyvenimą taip pat sugriovė, aišku, ne tiek, kiek Miglei. Bet mes pykčio nejaučiame. Nepadarė juk žmogus specialiai, tiesiog buvo neatsargus.
Manau, kad iš esmės kelyje turi būti abipusis atsargumas: ir pėsčiųjų, ir vairuotojų. Mums tai buvo labai labai žiauri pamoka. Tad, žmonės, būkite geri, sekitės atšvaitus, sekite juos vaikams, atsargiai eikite per perėjas: ne visi gali greitai sustabdyti. Mūsų atveju vairuotojas Miglės tiesiog nematė, nežinau, kur buvo jo akys, galbūt mobiliajame telefone, jeigu trenkėsi į ją nestabdydamas.“
Labai padėjo artimi Miglei žmonės, iš valstybės paramos nesulaukė
Miglės mama sako, kad jai skaudu, jog dukra negauna paramos iš valstybės: „Rašiau prašymą dėl asmeninio asistento Miglei, jo negavome, nes nėra lėšų šiais metais, galbūt bus kitais, o gal ir ne. Asmeninis asistentas būtų labai didelė pagalba Miglei, mums visiems. Iš valstybės nesame gavę jokios pagalbos, išskyrus 21 dienos reabilitaciją per metus, jos priklauso. Visas, be abejonės, išnaudojame. Mačiau, kad yra naujienų apie slaugą, galbūt kas nors pavyks. Bet iš esmės patys sukamės, kaip sugebame. Vaikams dar šiek tiek daugiau valstybė suteikia pagalbos, o suaugusiems jos tikrai labai labai trūksta. O Miglė juk yra suaugusi, jai 28.
Viskas išties labai daug kainuoja, specialistų paslaugos brangios. Pradžioje mums labai padėjo giminaičiai, Miglės draugai, – šie jos gydymo reikmėms surinko pinigų, mano pačios darbe vadovė skyrė lėšų, neabejingi buvo ir kolegos, atsimenu Miglei net surengė pyragų dieną ir visus gautus pinigus man atidavė, kad tik Miglei geriau būtų. Už juos ji buvo nuvežta į delfinų terapiją. Be šios terapijos esame išbandę ir hipoterapiją, tai yra žirgų terapija, įvairias smegenų mankštas, osteopatiją ir daug kitų. Stengiamės gydyti ir reabilituoti Miglę ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, du kartus metuose ten važiuojame į neuroreabilitaciją. Mūsų visa šeima esame nepaprastai dėkingi kiekvienam, kas padėjo ir padeda. Turime išties daug gerų žmonių Lietuvoje. Jų aplink mus tikrai yra, dėl to labai gera“.
Paklausus, apie ką ji, kaip mama, svajoja, Aušra sako, kad svajoja ne tik apie tai, jog Miglė vaikščiotų, bet ir gyventų savarankišką gyvenimą, turėtų tikslų gyvenime. Tiki, jog taip ir bus, nes matanti, kiek padaryta, kiek nueita.
„Miglė labai mėgsta gaminti, gal iš to kas nors išeis, jai įdomi rinkodaros sritis, galbūt čia realizuos save. Kai neturėjo ką veikti, ji labai daug dalyvaudavo visokiose loterijose, ir ko tik mums čia laimėjusi yra: ir picų, ir siurblių, ir knygų, labai daug visko. Ji užsispyrusi, ir tai jaučiasi. Neseniai parsivežė tris medalius iš žmonių su negalia plaukimo varžybų. Stengiasi, dirba, tikiu, kad jai pavyks.“
Miglė: pasileidžiu muziką ir įsivaizduoju, kad šoku
Po pokalbio su Miglės mama norėjosi paklausti pačios Miglės, kaip ji laikosi. Bijojau, kad nesusikalbėsiu, turint minty ir kalbos sutrikimą, ir prastą atmintį, bet, didelei nuostabai, Miglė, nors ir sunkiau, bet puikiai dėliojo mintis, ir jos humoro jausmas niekur nedingęs.
Paklausus, kaip ji gyvena, mergina atsakė, kad didžiausia svajonė – kuo greičiau pradėti vaikščioti, todėl labai stengiasi, kad tai pavyktų: „Labai daug sportuoju, labai mėgstu sportą. Daug metų lankiau plaukimą, einu į sporto aikštelę.
Buvau gera šokėja. Labai patiko šokti. Kasdien atsigulu, pasileidžiu muziką ir įsivaizduoju, kad šoku. Žinau, kad vieną dieną šoksiu dar geriau šoksiu nei anksčiau.“
Į klausimą, iš kur turi tiek stiprybės, Miglė sako, kad iš esmės tai yra jos šeima: „Tėvai labai mane myli, padeda, visur vežasi, o jeigu jie negali, tai turiu dvi seseris, jos mane irgi kur nors „nusitempia“ [juokiasi, aut. pastaba]. Man labai pasisekė. Labai patinka kur nors išeiti, nėra tokios vietos pasaulyje, kuri man nepatiktų, o anksčiau visai kitaip vertinau laiką ir galimybes. Šiandien aš noriu visur būti. Labai norėčiau šokti parašiutu, nardyti, štai neseniai važiavau keturačiu, Kaune prie Rotušės buvo Kalėdų senių ant keturačių suvažiavimas. Paprašiau vieno jų mane pavėžinti, ir jis sutiko! Tokia buvau laiminga. Šiandien pati galiu važiuoti tik su vežimėliu, tad reikia nuolat žiūrėti, kad būtų pritaikyta. Jeigu ne, tada tenka mane nešti, visada ir nuneša. Kai pati vaikščiojau, niekad neatkreipiau dėmesio į tokius dalykus.“
Visi tuokiasi, gimdo vaikus, o aš vis sėdžiu tame vežimėlyje
Miglė, nebijanti iš savęs pasijuokti, sako, kad humoro jausmas jai labai padeda: „Be humoro aš neišgyvenčiau. Aišku, būna labai liūdnų dienų. Dabar tokios yra. Pažiūriu į kitų gyvenimus: visi tuokiasi, gimdo vaikus, o aš kaip sėdžiu, taip sėdžiu tame vežimėlyje. Skaudu, kad negaliu vaikščioti, labai noriu vėl eiti, labai noriu prisiminti studijas, bet smarkiai atmintis šlubuoja. Neprisimenu daug dalykų. Ir tos nelaimės neatsimenu, ir po jos daug neatsimenu, man šeima papasakojo, kaip viskas buvo. Iš pasakojimų supratau, kad buvau ne žmogus, o kažkokia būtybė.
Atsimenu, kad turėjau labai daug draugų, bet daug jų nusisuko per tuos metus. Labai skaudu. Iš kitos pusės, paaiškėjo, kam nuoširdžiai rūpėjau, o kam buvo svarbu tik kur nors išeiti kartu, pasilinksminti. Liko nedaug draugų, bet jie patys tikriausi. Geriau mažiau, bet tikri. Kai sekasi, visi nori būti šalia, o kai nesiseka – dingsta. Labai džiaugiuosi, kad turiu dvi seses, anksčiau galvodavau: „Ką tos sesės, ką su jom veikti? Su draugais smagiau, įdomiau“, bet pamačiau, kaip jos mane myli, be sesių aš niekur. Už šeimą svarbiau šiame pasaulyje nieko nėra. Ir dar labai svarbu, kad greičiau pradėčiau vaikščioti, labai stengiuosi daug dirbti, sportuoti: labai noriu šokti, būti tokia, kaip anksčiau.“
