Vokietijos brigados karininkė, pulkininkė leitenantė Amrei, jau kelis mėnesius gyvena Vilniuje. Ji pasakoja, kad kai kurios mūsų šalies kasdienybės detalės ją stebina, o kai kurie dalykai net pranoksta Vokietiją.
„Man patinka sėdėti kavinėje ir klausytis lietuvių kalbos. Ji labai graži – beveik kaip prancūzų“, – šypsosi karininkė.
Nors pati moka tik kelis žodžius lietuviškai – „labas“, „laba diena“, „mano vardas Amrei“, – vokietė sako, kad lietuviams visada malonu, kai atvykėliai stengiasi kalbėti jų kalba.
Didžiausią įspūdį Amrei paliko mūsų šalies skaitmenizacija. „Lietuvoje viską galiu susitvarkyti internetu. Net duoną už eurą galiu nusipirkti kortele. Vokietijoje, jei sumokėsi mažiau nei 10 eurų, dažniausiai prašo grynųjų“, – stebėjosi ji.
Ne mažiau nustebino ir mūsų šventės bei tradicijos. Karininkė pasakojo pirmą kartą ragavusi šaltibarščių festivalio metu. „Man jie labai patinka, bet kai pabandžiau pasigaminti pati – nelabai pavyko. Todėl dabar valgau tik restorane“, – juokėsi pašnekovė.
Nors vokiečių šeimoms Lietuvoje daug kas atrodo patogu, vis dar išlieka iššūkių. Didžiausias jų – kalba. Dalis karininkų žmonų norėtų dirbti, bet be lietuvių kalbos tai sudėtinga. Vis dėlto, anot Amrei, dauguma šeimų jaučiasi priimtos ir pamažu atranda savo vietą.
Gyvendama Šnipiškėse karininkė sako greitai pripratusi prie patogios sostinės infrastruktūros. Naudojasi „Bolt“, „Uber“, dviračiu ar tiesiog eina pėsčiomis. „Šnipiškės man tobulas rajonas – šalia sporto klubas, prekybos centras, iki darbo tik kilometras“, – sakė ji.
Paklausta, kaip lietuviai priima vokiečių karius, Amrei tikino nė karto nesulaukusi priešiškumo. Atvirkščiai – dažniausiai žmonės šypsosi ar noriai bendrauja. „Mes čia esame ne dėl Vokietijos, o dėl Lietuvos. Kova už Vilnių yra kova už Berlyną“, – pabrėžė karininkė.
