Šiuolaikiniai Vokietijos vadovai buvo linkę būti atsargūs. Tačiau ne Friedrichas Merzas, kuris turėtų užimti aukščiausią šalies postą po to, kai jo vadovaujama dešiniojo centro Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) praėjusį mėnesį laimėjo rinkimus ir paskelbė apie istorinius pokyčius gynybos srityje, rašoma „The Times“.
Dar prieš pradėdamas dirbti kanceliarijoje 69 metų F. Merzas savo politinę ateitį grindžia didžiulėmis išlaidomis, pagal kurias per ateinančius penkerius metus gynybai ir Vokietijos infrastruktūrai atnaujinti gali būti išleista iki trilijono eurų.
Savaitgalį pasirodė ženklų, kad F. Merzo žaidimas pavyko, nes jis sudarė istorinį susitarimą dėl politikos, kuris greičiausiai palengvins kelią į koaliciją su socialdemokratais.
Proveržis įvyko po to, kai F. Merzas padarė nuolaidų žaliesiems, buvusiems Olafo Scholzo partneriams, kurie pereis į opoziciją.
Praėjusią savaitę vykusiuose aštriuose parlamento debatuose kadenciją baigiantis finansų ministras Christianas Lindneris, kurio atsisakymas sušvelninti išlaidų taisykles sužlugdė O. Scholzo koaliciją, žvelgė į būsimąjį kanclerį.
„Jūs, štai, sėdite pirmoje eilėje. Kas tu esi ir ką padarei su Friedrichu Merzu?“ – klausė jis.
Tačiau, nors F. Merzo gambitas yra politinis posūkis, jis taip pat būdingas lyderiui, kuris, skirtingai nei jo santūrūs kanclerio pirmtakai O. Scholzas ir Angela Merkel, mėgsta rengti staigmenas tiek sąjungininkams, tiek oponentams.
Niekada neprarado aistros politikai
Politinę karjerą F. Merzas pradėjo 1989 m., kai būdamas 34 metų buvo išrinktas į Europos Parlamentą, o po penkerių metų nustebino partijos narius, perėjęs į vidaus politiką ir tapęs regiono parlamento nariu.
Tai pasirodė gudrus žingsnis: amžių sandūroje jis tapo krikščionių demokratų, tuo metu buvusių opozicijoje, parlamento vadovu. Tačiau jį nustelbė ir galiausiai išstūmė kita kylanti žvaigždė – A. Merkel.
Iš dalies tai lėmė politinės priežastys (F. Merzas buvo dešinėje partijos pusėje, o A. Merkel – kairėje), iš dalies – temperamentas.
2009 m. F. Merzas daugiau nebekovojo dėl savo vietos ir vietoj to atsidavė įmonių teisei, ėmėsi kelių itin pelningų darbų, tarp kurių buvo ir JAV investicijų milžinės „BlackRock“ Vokietijos filialo stebėtojų tarybos pirmininkas.
Vis dėlto jis niekada neprarado aistros politikai, o kai 2018 m. jo varžovė paskelbė apie savo laipsniško pasitraukimo iš politikos pradžią, jis nusprendė sugrįžti. Ir, kaip jam būdinga, siekė aukštų tikslų, bandydamas tapti CDU lyderiu.
Pirmasis jo bandymas 2018 m. gruodį baigėsi pralaimėjimu. Taip pat ir antrasis 2021 m. sausį. Tačiau tų pačių metų gruodį jam pagaliau pavyko trečiasis bandymas tuo metu, kai jo partija atsigavo po pralaimėjimo rinkimuose nuo O. Scholzo socialdemokratų.
„Akivaizdu, kad amerikiečiai… iš esmės yra abejingi Europos likimui“
Architektas Eckhardas Lohmannas, kuris pažinojo F. Merzą nuo vaikystės, sakė, kad daugelis jų draugų klausė, kodėl jis atkakliai laikėsi.
„Esu beveik tikras, kad jis žinojo, jog turi tai padaryti“, – teigė E. Lohmannas.
Ir pridūrė: „Ir aš džiaugiuosi, kad viršūnėje turime žmogų, sukaupusį tiek ekonominės, tiek politinės patirties, ir būdamas 69 metų, jis yra pasirengęs ją panaudoti.“
Nors CDU laimėjo praėjusio mėnesio rinkimus, jos 28,5 proc. rezultatas nuvylė, o rinkimų aritmetika buvo sudėtinga. Jis atmetė galimybę sudaryti koaliciją su antrąją vietą užėmusia „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Todėl vienintelis realus kelias į daugumą liko susitarimas su socialdemokratais.
Penktadienį F. Merzas pasveikino šį susitarimą ir pareiškė: „Vokietija grįžo.“ Tikrasis naujosios vyriausybės, kuriai jis tikisi vadovauti, iššūkis – ar jai iš tikrųjų pavyks paskatinti ekonomiką.
Planu sukuriamas specialus 500 mlrd. eurų fondas, kuris neįtrauktas į įprastą biudžetą ir skirtas Vokietijos infrastruktūrai, kuri daugelį metų buvo nepakankamai investuojama.
Antra plano dalis atveria kelią didinti išlaidas gynybai, numatant, kad bet kokioms 1 proc. viršijančioms išlaidoms šiam sektoriui nebus taikomi įprasti biudžeto apribojimai.
Kaip ir kiti ES vadovai, F. Merzas supranta, kad JAV prezidento Donaldo Trumpo atėjimas į Baltuosius rūmus reiškia, jog Vokietija turi mokėti daugiau, kad apsisaugotų.
„Akivaizdu, kad amerikiečiai… iš esmės yra abejingi Europos likimui“, – pareiškė jis rinkimų naktį.
Apklausos rodo, kad dauguma žmonių sutinka, jog reikia skirti lėšų gynybai. Sunkiau įvertinti nuomonę apie platesnį išlaidų paketą. Vokietijos skola sudaro šiek tiek daugiau nei 62 proc. BVP, palyginti su maždaug 99 proc. Didžiojoje Britanijoje ir 110 proc. skola Prancūzijoje. Daugelis vokiečių nori, kad taip ir liktų.
Ekonomistai nusiteikę optimistiškai: praėjusią savaitę Vokietijos ekonominių tyrimų instituto DIW ataskaitoje teigiama, kad dėl papildomų išlaidų gamyba per dešimtmetį turėtų padidėti vidutiniškai daugiau kaip 2 proc. per metus.
Joje daroma išvada, kad pinigai bus „gerai investuoti“. „Nuo kitų metų jie išves Vokietijos ekonomiką iš sąstingio – pavėluotai, bet geriau dabar negu niekada“, – teigiama ataskaitoje.
„Istorinis sprendimas“
A. Baerbock pirmadienį paskelbė apie istorinį Vokietijos sprendimą sustiprinti Ukrainos saugumą
Vokietijos Bundestagas antradienį turėtų priimti svarbų sprendimą, kuris sustiprins Europos saugumą ir padidins pagalbą Ukrainai mažiausiai 3 mlrd. eurų, sakė Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock.
„Rytoj istoriniu sprendimu integruosime savo saugumą į pagrindinį įstatymą per Konstitucijos pataisą, kuri apims visapusį saugumą, stiprina jį, suteikia didesnę paramą Ukrainai ir skiria daug papildomų lėšų infrastruktūrai“, – sakė A. Baerbock.
Anot ministrės, Vokietija 2025 metais, kaip ir pernai, Ukrainai skirs 7 mlrd. eurų.
