Marianne Bachmeier pavardė jau daugiau kaip keturis dešimtmečius išlieka viena garsiausių Vokietijos kriminalinių istorijų. 1981-ųjų kovo 6-ąją Liubeko teisme nuaidėjo aštuoni šūviai, kai jauna motina, nebeištvėrusi klausyti savo dukters žudiko žodžių, iš arti sušaudė kaltinamąjį.
Tai buvo pirmasis toks atvejis pokarinėje Vokietijoje – moters kerštas privertė pakeisti teismų saugumo taisykles ir sukėlė audringas visuomenės diskusijas apie teisingumą, skausmą ir moralės ribas.
Marianne gimė 1950 m. Šiaurės Vokietijoje, tačiau tikro namų saugumo nepažino. Tėvas – alkoholikas, patėvis – smurtautojas, o šeima, bijodama „gėdos“, slėpė ir 9-metės išprievartavimą kaimyno. Motina stojo ne dukters pusėn, o smurtautojų.
Iš namų išvaryta vos 15-os, mergina atsidūrė hipių komunoje, kur gimė pirmoji jos dukra – atiduota įvaikinti. Antroji – taip pat. Teismas net suabejojo jos paties išžaginimo faktu, kaltindamas, kad ji „pati išprovokavo“.
Tačiau trečioji dukra – Anna – tapo tuo žmogumi, kurį Marianne nusprendė bet kokia kaina saugoti.
Neradusi išeities, Marianne su mažąja Anna gyveno ir dirbo tame pačiame bare, kuriame ji buvo barmenė. Mergaitė užaugo tarp stiklo skambesio ir girtų lankytojų, tačiau motina ją mylėjo – tik ne visada mokėjo parodyti.
Anna anksti tapo savarankiška. Ji darė namų darbus bare, o vakarais laukdavo, kol mama baigs pamainą. Tarp meilės ir nuovargio dažnai įsiplieskė ginčai, bet ryšys išliko stiprus.
1980 m. gegužės 5-oji: rytas, pakeitęs viską
Tą rytą Anna buvo supykusi ant mamos – nenorėjo keltis. Marianne ją išvarė pro duris ir pasakė:
„Eik į mokyklą viena.“
Mokykla buvo netoli, kelias žinomas. Tačiau mergaitė nusprendė tą dieną į pamokas neiti.
Gatvėje ją sustabdė kaimynas mėsininkas Klausas Grabowskis, pasakojęs, jog pas jį ką tik atsivedė kačiukai. Anna juo patikėjo.
Vėliau paaiškėjo, kad Grabowskis yra du kartus teistas pedofilas, išvengęs realios bausmės ir net įtikrinęs teismą, kad „pasitaisė“.
Tą dieną jis valandų valandas prievartavo Anną, o vėliau pasmaugė ir paslėpė kūną.
Baisiausia – jis teigė, kad mergaitė „pati jį viliojo“.
Teismo salėje: žudiko žodžiai, kurie sulaužė paskutinį motinos tikėjimą
Metus trukęs laukimas baigėsi teisme, kur Grabowskis elgėsi įžūliai ir sausai.
Jis ne tik neigė prievartą, bet dar ir kaltino Anną, vadindamas ją „mažąja paleistuve“.
Gynyba pateikė net argumentus, kad po cheminės kastracijos Grabowskis esą buvo „emociškai pažeidžiamas“ ir dėl to negali būti laikomas visiškai atsakingu.
Motina klausė, kaip iš jos dukters – septynmetės – daroma kaltinamoji.
Tai priminė jos pačios vaikystės žaizdas.
1981 m. kovo 6 d.: aštuoni šūviai
Per antrąjį teismo posėdį Marianne, sėdėjusi už žudiko, ramiai atsistojo, priėjo ir iš „Beretta“ pistoleto paleido aštuonis šūvius.
Šešios kulkos jį pakirto.
„Gaila, kad nesušaudžiau jam veido. Tikiuosi, jis mirė“, – pasakė ji pareigūnams.
Taip Vokietijoje nuskambėjo Linčo teismas, kuris sukrėtė Europą.
Visuomenė pasidalino: herojė ar pavojinga keršytoja?
Kai moterį suėmė, dalis visuomenės ją vadino „Keršto Motina“, dalis – beatodairiška nusikaltėle.
Iš vienos pusės – ji atėmė žmogaus gyvybę.
Iš kitos – pedofilas buvo dvejus kartus išvengęs realios atsakomybės, o trečiąkart bandė suversti kaltę vaikui.
Žmonės aukodami surinko daugiau kaip 100 tūkst. markių jos gynybai.
Nuosprendis
Teismas galiausiai pripažino, kad moteris veikė afekto būsenoje. Ji gavo 6 metus kalėjimo, tačiau buvo paleista po 3.
Marianne neatsiprašė ir neatgailavo.
Ji sakė:
„Aš tai padariau dėl Annos.“
Išėjusi į laisvę ji ištekėjo, vėliau dirbo Nigerijoje, o po skyrybų persikėlė į Siciliją, kur padėjo mirštantiems pacientams.
Ten ją vadino „Joy“ – Džiaugsmu, nes mokėjo praskaidrinti paskutines žmogaus valandas.
Tik 1994–1995 m. ji atvirai papasakojo apie savo veiksmus:
ji planavo nužudyti Grabowskį ir treniravosi šaudyti.
1996 m., susirgusi kasos vėžiu, Marianne grįžo į Vokietiją ir mirė 46-erių.
Jos valia buvo įvykdyta – ji palaidota šalia Annos.
Kas iš tiesų kaltas?
Ši istorija meta šešėlį ne tik vienai šeimai, bet ir sistemai:
- Ar kaltas teismas, paleidęs pedofilą į laisvę?
- Ar kaltas vyras, palikęs Marianne viena su vaiku?
- Ar kaltos socialinės tarnybos, kurios nematė rizikų?
- Ar kaltas advokatas, kuris šmeižė vaiką?
O gal – kaip sakė pati Marianne – tai paskutinė ribinė reakcija, kai teisingumo nebelieka?
Linčo teismo ištakos: nuo Amerikos iki šių dienų
Terminas „Linčo teismas“ kilo iš JAV XVIII a., kai Charlesas Lynchas be oficialaus proceso vykdė bausmes, dažniausiai – mirties.
Vėliau praktika paplito Pietuose, ypač prieš juodaodžius.
Nuo 1882 iki 1951 m. buvo oficialiai užregistruoti 4730 tokie atvejai.
Kai kurie tapo sadistiniais spektakliais – žmonės masiškai fotografavosi su aukomis, gamino atvirukus, rinko „suvenyrus“.
Linčai tebevyksta ir šiandien – Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje.
Tai – kolektyvinio įniršio ir nepasitikėjimo valstybe išdava.
Marianne Bachmeier fenomenas
Šiandien ji vadinama moterimi, kuri išdrįso padaryti tai, ko daugelis tik troško, bet žinojo, kad negalima.
Vieniems – tai žmogiška reakcija į nepakeliamą neteisybę.
Kitiems – pavojingas precedentas.
Tačiau vienas faktas yra neginčijamas:
jos istorija pakeitė Vokietijos teismus, saugumo tvarką ir visuomenės požiūrį į aukų teises.
Sveiki, aš esu Darius Jakelionis – žmogus, mėgstantis dalintis įvairiapusiu turiniu. Rašau naujienas, straipsnius ir aktualijas, o taip pat kuriu kiek lengvesnio pobūdžio turinį – maisto receptus bei horoskopus. Mano tikslas – pateikti skaitytojams tiek naudingos informacijos, tiek įkvėpimo ar net pramogos. Noriu, kad kiekvienas apsilankęs rastų ką nors įdomaus ir vertingo sau.
