Krūptelėjusi Genės iš Pasvalio istorija apie 150 eurų „minimumą“ už mišias už mirusį sūnų paskatino visuomenę klausti: kiek iš tiesų galima prašyti už religines apeigas, ir ar tai neprieštarauja Bažnyčios mokymui?
Vestuvės, krikštynos, laidotuvės – daugeliui lietuvių neįsivaizduojamos be dvasininko dalyvavimo. Vis dėlto ne vienas tikintysis susiduria su neaiškia situacija: kokia aukos suma kunigui – „tinkama“, o kokia jau laikoma per menka? Kai kuriais atvejais žmonės netgi teigia, kad be tam tikros sumos kunigai atsisako atlikti apeigas.
Asmeninės istorijos: nuo liūdesio iki šoko
Genė iš Pasvalio prisimena, kaip, ką tik netekusi sūnaus, norėjo užsakyti mišias. Pasak jos, vietos dekanas užsiminė, kad „tokiais atvejais auka siekia mažiausiai 150 eurų“. Panašią patirtį patyrė skaitytoja Irena – ji pasakoja, kad kunigas, nepatenkintas pasiūlyta suma, net raštu kreipėsi į aukštesnes instancijas, esą šeima „netinkama“, todėl apeigos nebus atliekamos.
Ar tokia praktika teisėta?
Ką sako Bažnyčia?
Vilniaus arkivyskupijos kunigas Mykolas Sotničenka pabrėžia, kad oficialių tarifų už sakramentus ar kitas apeigas Bažnyčia neturi, o kiekvienas tikintysis aukoja tiek, kiek gali ir nori.
„Kunigas gali paminėti orientacinę sumą, jeigu to paprašo tikintysis. Tai tik pagalba susiorientuoti, ne reikalavimas“, – paaiškina dvasininkas. Anot jo, neturtingi parapijiečiai dažnai būna atleidžiami nuo bet kokių aukų, o kunigai neretai net neima pinigų, jei žino, kad šeima gyvena sunkiai.
Santuokos anuliavimo atveju, kaip vienintelėje išimtyje, yra numatyta konkreti suma – 200 eurų. Bet ir tada žmogus gali mokėti dalimis arba būti visiškai atleistas nuo mokesčio.
Sakramentai – ne prekybos objektas
Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius pabrėžia, kad socialinė padėtis negali tapti priežastimi atsisakyti teikti religines paslaugas. Sakramentai yra skirti visiems tikintiesiems, nepriklausomai nuo jų finansinės padėties.
„Negalima sakramentų paversti paslauga su kaina. Auka – tai padėka, ne įkainis“, – aiškina kunigas.
Vis dėlto Bažnyčia Lietuvoje veikia išimtinai iš tikinčiųjų aukų. Sekmadienio rinkliavos, aukos už apeigas, lėšos iš turto nuomos – tai pagrindiniai šaltiniai, kuriais dvasininkai dengia išlaidas. Už šiuos pinigus apmokamos bažnyčių komunalinės sąskaitos, atlyginimai zakristijonams, valytojams ir kitiems darbuotojams.
Bažnyčia ir mokesčiai
Pasak VMI, Bažnyčia Lietuvoje turi įvairias mokestines lengvatas – jos neapmokestinamos pelno, PVM, NT ar GPM mokesčiais, jei veikla nesusijusi su pelno siekimu.
