Padirbus nuo sausio pabaigos iki balandžio vidurio galima užsidirbti 20 tūkstančių eurų, o kartais net ir daugiau. Tai ne fantastinio filmo aprašymas – tai žuvies fabriko Lofoteno salose realybė. Apie tokį atlygį „Delfi“ Kelionių ambasadoriui Orijui Gasanovui pasakoja ten dirbantys lietuviai.
Norvegijai priklausančios ir viena gražiausių šios šalies vietų vadinamos Lofoteno salos pastarąjį penkmetį išgyveną turizmo pakilimą. Čia atvyksta žmonės iš viso pasaulio ir jų nuolat daugėja. Lofotenas ne tik išsiskiria savo unikalia gamta, bet ir ypatingo grožio bei jaukumo kaimeliais su juose stovinčiais mediniais nameliais.
Būtent Lofotene daromos tos jaukios nuotraukos, vėliau visame pasaulyje reprezentuojančios Norvegiją. Visų jų tema vienoda – idiliškas gyvenimas gamtos apsuptyje, tarp kalnų ir jūros. Dėl grožio į šias salas tikrai verta atvykti, o geriausia tai padaryti vasaros sezono metu, nuo gegužės galo iki rugsėjo vidurio, kol salose būna mažiau lietaus ir vėjo. Nors nuo šių dviejų gamtos stichijų čia tu niekada iki galo nesi apsaugotas.
Keturi metų laikai Lofotene gali pasikeisti net ne per vieną dieną, o per vieną valandą. Čia tai šviečia ryški saulė, tai staigiai sukyla audringas vėjas su savimi atnešantis lietų. Įdomu, bet orų permainos gali patikti ne visiems.
Žiemos sezono metu Lofotenas taip pat traukia turistus, tačiau daugiau ne iš Europos, o iš Azijos kraštų. Jie čia atvyksta tam, kad galėtų stebėti magiškas šiaurės pašvaistės šviesas. Ir ne tik stebėti, bet ir mylėtis tuo metu, kai virš galvos žaižaruoja pašvaištė.
„Japonai bei pietų korėjiečiai tiki, kad jeigu vaiką pradės tuo metu, kai virš galvų matosi šiaurės pašvaistė, tas vaikas bus ypatingas ir labai laimingas. Todėl jie atvyksta kelioms savaitėms ir sėdi užsidarę viešbučiuose, laukia, kada gi ji pasirodys. O kai pasirodo, ne žiūrėti lenda, o tiesiai į lovą“, – man pasakojo vieno iš Lofotene veikiančių svečių namų administratorius.
Dar viena priežastis atvykti į šias ypatingas salas – dideli pinigai. Būtent apie tai man papasakojo žuvies perdirbimo kompanijoje „Lofoten Seafood center“ daug metų dirbanti lietuvė Vita Kubiliūtė. Pradėjusi karjerą nuo paprastos darbininkės, dabar ji jau tapo produkcijos vadove. Įmonė, kurioje darbuojasi Vita – viena solidžiausių ir didžiausių žuvies perdirbėjų Lofotenuose.
Jie eksportui ruošia norvegišką lašišą, kurią patys ir augina, bei džiovintą menkę, kuri dar vadinama šių salų auksu ir pasididžiavimu.
„Aš darau šiaip viską, nuo žuvies supirkinėjimo, popierių išrašymo iki darbo linijoje, sūdytos žuvies rūšiavimo, džiovintos žuvies rūšiavimo. Taip pat ir kokybę nustatinėju“, – pasitikusi prie fabriko durų paaiškino Vita.
Vasaros sezono metu fabrike visiška ramybė, dirba nedidelė brigada darbininkų, tarp kurių yra ir lietuvių bei latvių. Vita juos prižiūri ir drauge darbuojasi, bet, kaip pati sako, be jokio streso.
„Tie, kas nori užsidirbti, turi atvažiuoti sausio mėnesį, maždaug į pabaigą. Tada prasideda menkės sezonas, jos būna be galo daug, tiek daug, kad net sunku nupasakoti“, – intriguoja pašnekovė.
Geriausi Norvegijos žvejai nuo sausio pabaigos iki balandžio vidurio kiekvieną dieną žuvies perdirbimo įmonėms atplukdo tūkstančius menkių, kurias reikia priimti, apdirbti ir pakabinti džiovinti.
„Darbas tikrai nėra lengvas, menkės yra didelės žuvys, kai kuriems žmonėms keista pamatyti, ant kiek didelės, nes restoranuose būna matę tik išpjaustytus filė gabaliukus, o iš jų sunku pasakyti, kokia ta pati žuvis“, – pasakoja Vita.
Ji pati asmeniškai atrinkinėja žmones, kurie sezono metu prisideda prie žuvies priėmimo ir paruošimo: „Tai turi būti fiziškai tvirti, gerai pasiruošę darbininkai. Ir moterys, ir vyrai tinka, svarbu tik, kad norėtų dirbti.“
Vitos paprašiau patvirtinti, kad dirbti Lofoteno salose menkės sezono metu labai apsimoka ir ji iškart man davė pavyzdžių.
„Labai apsimoka, tokių didelių pinigų tikrai ne visur Norvegijoje gausite. Patys pagalvokite, jeigu žmogus per porą mėnesių pasidaro 20 tūkstančių eurų ir daugiau. Na, išeina ten 9 ar 10 savaičių juodo darbo, bet tikrai už gerus pinigus“, – sako ji.
Žinoma, norėjau, kad pašnekovė patikslintų, ką reiškia „daug darbo“.
„Kai jau yra menkės, tomis dienomis dirbame tol, kol žvejai jos mums atplukdo. O kartais ji eina be pabaigos, eina eina, dar eina. Būna, kad pradedu aštuntą valandą ryto, o baigiu labai vėlai vakare. Ir visą laiką taip intensyviai, be didelių pertraukų. Svarbiausia, septynias dienas per savaitę. Mes tikrai neturime išeiginių. Na, patys suprantate – toks sezonas gana trumpas, galima tiems mėnesiams susikaupti tam darbui“, – sako Vita.
Ji pati priėmė, o vėliau ir išlydėjo atgal į Lietuvą ne vieną mūsų tautietį, kuris atvyko su konkrečiu tikslu – užsidirbti kalną pinigų būsimiems dideliems pirkiniams. Automobiliui, būstui, remontui ir t. t.
„Žmonės išvyksta pavargę, bet labai patenkinti“, – šypsosi Vita.
Tokių istorijų ji žino ne vieną ir ne dvi: „Žinoma, ne visi uždirba tuos 20 tūkstančių, priklauso nuo žuvies kiekių, nuo išdirbtų valandų ir dienų.“
Pasirodo, lietuviai iš lūpų į lūpas dalinasi informacija apie tobulą vietą norintiems užsidirbti. Pas Vitą į komandą, o taip pat ir į kitas žuvies perdirbimo įmones, atvyksta tie patys veidai, arba prieš tai dirbusių žmonių giminės, šeimos nariai, draugai.
„Tai tik parodo, kad žmonės, nors ir labai sunkiai atidirbę, lieka labai patenkinti“, – džiaugiasi ji.
Džiovinta menkė – pagrindinis Lofoteno delikatesas, iš šių salų iškeliaujantis po visą pasaulį. Didžiausia rinka – Italija, jos taip pat daug užsisako Jungtinės Amerikos Valstijos.
„Šviežia žuvis kabinama ant specialių medinių konstrukcijų, stovinčių vėjo prapučiamose salų vietose, lauke. Ir ji ten džiūsta apie keturis mėnesius. Nuo vasario pabaigos, kai pradedame ją kabinti, iki birželio vidurio. Per tą laiką lauke ir sninga, ir lyja, ir vėjas pusto, ir saulė pakaitina. Tai vadinama unikaliu Lofoteno klimatu, kuris būtinai reikalingas menkės džiovinimui“, – pasakoja Vita, pati labai mėgstanti džiovintą menkę.
Iš džiovintos žuvies galima pasigaminti daug įvairių ir labai gardžių patiekalų, tačiau lietuvė įspėja, kad jos skonis skirsis nuo šviežios menkės.
„Ir paruošimas valgymui yra visai kitoks. Pirmiausia, reikia merkti džiovintą menkę į šaltą vandenį, 7–8 dienas laikyti vandenyje, o jį keisti kasdien. Tai labai svarbu, – savo patirtimi dalinasi pašnekovė. – Išbrinksta ji per savaitę, jos struktūra pasidaro tokia kaip guminė. Taip ir turi būti. Tada gabaliukais susipjaustai, nori – išsipjauni filė, nori – smulkiau. Galima kepti, galima virti ar troškinti. Kaip tik kam norisi“, – sako Vita.
Paragauti, kaip geriausia ruošti džiovintą menkę, ji mane nusivedė į tam pačiam žuvies fabrikui priklausantį restoraną.
