Lietuvoje šią savaitę netrūko kalbų apie netikėtą ir ryškų svečią – vieną garsiausių pasaulio „YouTube“ žvaigždžių iShowSpeed. Jo apsilankymas šalyje sukėlė didžiulį ažiotažą tarp jaunimo, tačiau tarp vyresnių žmonių socialiniuose tinkluose pasipylė kritika – esą „neaiškus interneto veikėjas“ neturėjo susilaukti tiek dėmesio, juo labiau – viešųjų lėšų paramos.
Tokiam požiūriui nepritarė dainininkas, prodiuseris ir visuomenininkas Stano (Stanislovas Stavickis). Socialiniame tinkle „Facebook“ jis atvirai išsakė savo nuomonę – ne tik gynė jaunimo susidomėjimą šiuolaikinėmis žvaigždėmis, bet ir priminė, ką dievino jo paties karta devintajame dešimtmetyje.
„Užvirė kraujas, kai pamačiau komentarus: ‘Valdžia davė 30 tūkstančių eurų kažkokiam šauktukų mėgėjui iš interneto!’ Ir baisiausia – tai rašo 40–50 metų žmonės. Mano karta“, – rėžė Stano.
Jis priminė, kad devintajame dešimtmetyje būtent tokio amžiaus žmonės buvo susižavėję keiksmažodžiais persmelktomis „Radioshow“ kasetėmis, kurių turinys buvo, pasak jo, visiškai beprasmis, tačiau jos išpirktos šimtatūkstantiniais tiražais.
„Pusės milijono tiražu buvo parduota „Pirmo baliaus“ kasetė, kurios muzika – tas pats sintezatoriaus ritmas visose dainose. O dar – Kašpirovskio „stebuklingas vanduo“ prie televizorių. Juk mes tikėjome tuo absurdu“, – rašė atlikėjas.
Jis taip pat priminė apie praeities finansines piramides, kurias ta pati karta priėmė kaip galimybę „greitai praturtėti“ ir dėl to prarado santaupas.
Savo įraše Stano pabrėžė, kad neketina nieko žeminti – tik nori parodyti, kad kiekviena karta turi savo madas, susižavėjimus ir „keistas svajones“.
„Ir jei mes norėjome būti kosmonautais, tai mūsų vaikai nori būti youtuberiais. Mano paauglys sūnus vakar išpildė vieną savo svajonę – sutiko savo herojų“, – dalijosi Stano.
Įrašo pabaigoje jis kreipėsi į savo bendraamžius su humoru, bet ir aiškia žinute:
„Ei, seni perdylos, prisiminkime, kokie mes buvome, o tada jau aiškinkime kitiems, apie ką galima svajoti.“
Stano pasisakymas sulaukė tūkstančių reakcijų – vieni palaikė jo nuoširdumą ir su šypsena prisiminė savo paauglystės madas, kiti jautėsi užgauti. Visgi viena aišku – diskusija apie tai, ką verta vadinti „svarbia kultūra“, niekada neišvengs kartų susidūrimo.
