Antradienio Seimo posėdyje gali kilti audringos diskusijos – darbotvarkėje atsirado įstatymo projektas, kuriuo siūloma panaikinti profesoriaus Vytauto Landsbergio valstybės vadovo statusą. Ši iniciatyva jau sulaukė griežto konservatorių atsako – jie sako, kad tai ne tik apgailėtina, bet ir visuomenę skaldanti politinė provokacija.
Vytautas Landsbergis – viena ryškiausių Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio asmenybių, 1990–1992 m. vadovavęs Aukščiausiajai Tarybai, faktiškai atliko valstybės vadovo funkcijas iki Prezidento institucijos įtvirtinimo. Šį faktą dar 2022 m. pripažino ir Seimas, priėmęs įstatymą, suteikiantį Landsbergiui valstybės vadovo statusą.
Tačiau nauja Seimo dauguma dabar siūlo šį sprendimą panaikinti.
Konservatoriai: „Tai ne politinis sprendimas, o istorijos perrašinėjimas“
Konservatorių frakcijos seniūnas Mindaugas Lingė savo „Facebook“ paskyroje teigia, kad šis bandymas – ne kas kita, kaip bandymas išnaudoti istorinę asmenybę politiniams dividendams.
„Po protesto mitingo prieš NT mokestį matyti, kad valdantieji ieško naujo taikinio. Panašu, kad kai protestuotojų pyktis neblėsta, bandoma jį nukreipti prieš Landsbergį. Tai – pigus, skaldantis triukas“, – rašo M. Lingė.
Jis pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas net nepriėmė nagrinėti skundo dėl Landsbergio statuso konstitucingumo, todėl teisinio pagrindo šį sprendimą kvestionuoti nebeliko. Dabar, anot jo, tai daroma išimtinai politiniais sumetimais.
Politinis fonas – aštrėjantis priešpriešos klimatas
Lingė atkreipia dėmesį, kad istorinės reikšmės klausimai tampa įrankiu tam tikrai opozicijos daliai kurti politinį kapitalą. Tarp aktyviausių Landsbergio statuso priešininkų įvardijami Remigijus Žemaitaitis, Agnė Širinskienė, Petras Gražulis ir kiti.
„Jei pavyks paneigti vieną istorinį faktą, kas trukdys toliau kvestionuoti pačią mūsų Nepriklausomybę, teisėtai išrinktą Seimą ar žodžio laisvę?“ – retoriškai klausia Lingė.
Statusas – ne privilegija, o atsakomybės pripažinimas
Konservatoriai primena, kad pripažinti Landsbergio valstybės vadovo vaidmenį – tai ne suteikti jam prezidentinę galią, o oficialiai įtvirtinti istorinį faktą: 1990–1992 metais jis buvo valstybės lyderis, kai Lietuva dar tik žengė pirmuosius žingsnius kaip nepriklausoma valstybė.
„Tikiuosi, kad Seime dar yra išminties ir brandos. Istorija neturėtų tapti šių dienų politinių žaidimų įkaite“, – sako M. Lingė.
