Lapkričio 3-oji – ypatinga diena vienai geriausių Lietuvos vokalisčių Rositai Čivilytei. Šiandien moteris švenčia 60-ąjį jubiliejų.
Apie savo gyvenimą, svarbiausius žmones jame bei iššūkius, Rosita buvo atsivėrusi dar 2023-iųjų pabaigos naujienų portalo tv3.lt laidoje „Kažkas naujo“.
Stiprus ryšys su dukromis ir sau iškeltas iššūkis
– Kaip jums pavyko užmegzti tokį tvirtą ryšį su dukromis, kad galite kartu ir keliauti, ir dirbti, ir dalintis visokiais išgyvenimais?
– Kažkokių ypatingų dalykų net nereikėjo. Užteko tiesiog mano motiniškos meilės. Jaučiu, kad visa tai, ką į jas įdėjau, dabar gaunu atgal. Nesakysiu, kad viskas yra tobula ir nėra problemėlių pas jas ar pas mane, tačiau matau, kad mes viską priimam tvirtai ir pačios sprendžiam, jei kažkas nutinka. O dukros yra mano gražiausi kūrinukai.
Visomis temomis galime kalbėti, jei norisi išsikalbėti, žinau, kad tikrai jos bus, kai reiks, ir dieną, ir naktį.
Mums, regis, vienodai įskiepytas jautrumas gimstant, mes viena kitą tikrai jautriai jaučiam, kaip ir aplinką bei save. Kitaip mums neduota.
– Gal daug kam šis faktas bus negirdėtas – prieš keletą metų išlaikėte vairuotojo teises. Kaip nusprendėte tai padaryti būtent tuo metu?
– Praleidau daug laiko kažko nedarydama, buvau susikoncentravusi ties vaikais, renginiais, mažai galvodavau apie save. Taigi, nusprendžiau laikytis teises, nes, juk kažkaip reikia patekti į sodybą, negaliu visada prašinėti Agnetos.
Buvo toks nuotykis, adrenalino prisikaupimas, kurį galėjau lyginti su buvimu ant scenos, tikrai. Nes buvo reikalų. Bet, pavyko iš pirmo karto išlaikyti ir teoriją, ir vairavimą. Turėjau labai gerus instruktorius, esu jiems dėkinga, jie turėjo kantrybės. Nes išvažiavus į gatves, kada beveik niekada to nedariau, apart vairo, aš daugiau nieko neprisimenu. Bet paskui vis lengvyn ir lengvyn.
– Kiek laiko užtruko visas procesas?
– Ėmiau pamokas tol, kol nepasijutau užtikrinčiau, kad galėčiau atsiplalaiduoti. Nenorėjau būti prie vairo susitraukusi. Sakiau, kai jau atsilošiu, tada jau galėsiu laikyti egzaminą. Tai taip ir buvo. Aišku, jaudinausi, bet padariau.
Kur Rosita semiasi ramybės ir stiprybės?
– Sodyba, kuri buvo viena iš priežasčių laikytis teises, yra lyg jūsų ramybės oazė, kur prisikraunate energijos, susirenkate save, tiesa?
– Tikrai taip. Jau seniai ten nebuvau, nes tikrai nėra kada, nuo pat rudens yra intensyvus laikas. Ten yra vietelė, kur aš nusimetu visus drabužius, nepasiimu jokios kosmetikos, nieko. Tiesiog būnu, einu į pirtelę, semiu kibiru vandenį iš šulinio, mėgaujuosi aplinka.
Ten nutinka kažkas tokio, aš pripildau save tokiais dalykais, kurių mieste negaliu gauti. Mieste aš save išbarstau, čia pastovus lėkimas. Grįžtu namo apie 21 valandą, pusvalandį geriu arbatą, tada – dušas ir miegoti. Tokia rutina kasdien. O ten… Ypač vasarą – net drabužių nereikia. Ypatingų. Užsimeti tuniką, kuri tinka ir ryte, ir pietums, ir vakarienei. Su ja netgi galiu dainuoti, atsistojus vidury laukų.
– Ar sodyboje groja muzika, o gal – ten karaliauja tyla?
– Ne visada. Man ta muzika, kuri yra tyla, ten yra patrauklesnė. Nes esu svečiuose pas gamtą. Ten toks dalykas yra, kaip paukščiai. Kartais kai įsiklausau, galvoju, kaip garsiai, kur čia pamažinti tą garsumą.
Turiu tokį vaizdo įrašą, kur filmuoju mažą paukščiuką, kurį radau ant žolės. Man befilmuojant jis užšoko ant piršto ir taip giedojo žiūrėdamas tiesiai į akis. Tada pasitaisė ir nuskrido.
O gandrai… Kai jie atskrenda ir ima aiškintis santykius, galvoju, visiška Santa Barbara, kaip pas žmones.
Sveiki, aš esu Darius Jakelionis – žmogus, mėgstantis dalintis įvairiapusiu turiniu. Rašau naujienas, straipsnius ir aktualijas, o taip pat kuriu kiek lengvesnio pobūdžio turinį – maisto receptus bei horoskopus. Mano tikslas – pateikti skaitytojams tiek naudingos informacijos, tiek įkvėpimo ar net pramogos. Noriu, kad kiekvienas apsilankęs rastų ką nors įdomaus ir vertingo sau.
