Ką tik Lietuvos ir Norvegijos vėžio paliestų vaikų bendruomenės su jauduliu stebėjo neįtikėtiną lietuvių poros kelionę dviračiais. Rima ir Vaidas Čepauskai dviračiais mynė nuo Oslo iki Vilniaus, turėdami kilnų tikslą – surinkti paramą vėžiu sergančiai mergaitei, apie kurią jie perskaitė spaudoje. Kas ši šeima ir kodėl ją sujaudino Veronikos istorija, įkvėpusi tokiam žingsniui?
„Tai buvo laikas, kada viskas aplink tapo juoda. Išėjus mūsų sūnui, maniau, kad baigėsi ir mano gyvenimas“, – pasakoja Rima Čepauskienė, kuri ką tik su vyru Vaidu ir jaunėliu sūnumi Ernestu dviračiais įveikė 1100 kilometrų nuo Oslo iki Vilniaus.
Šią kelionę šeima skyrė vėžiu sirgusiam sūnui Arminui atminti ir padėti kitiems tokia pat liga sergančiai mergaitei, atkreipiant dėmesį į ligos sudėtingumą ir pagalbos reikalingumą. Ši kelionė namo ypatinga dar ir tuo, kad šeima į Lietuvą sugrįžo po septynerių metų, tik deja, jau ne visi keturi, kaip planavo anksčiau.
Rimos ir Vaido sūnus Arminas pralaimėjo kovą su osteosarkoma. Tai itin agresyvi kaulų vėžio forma.
„Arminas išėjo iš karto po mano gimtadienio, per Kalėdas. Dar gruodžio 17 dieną juokavome, šypsojomės, skambėjo Džordanos Butkutės gimimo dienai skirta daina, o 25 dieną, per Kalėdas prasidėjo sunkiausias periodas mūsų šeimos gyvenime. Aš panirau į depresiją ir niūrias mintis, vyras Vaidas – į darbus, o Ernestas išgyveno ne tik brolio netektį, bet ir tėvų pasimetimą. Kai dabar viską atsuku atgal, man darosi baisu, kad mes galėjome niekada ir neatsigauti, tačiau gyvenimas meta gelbėjimosi ratą, kad galėtum ir vėl matyti šviesą, šypsotis, jausti meilę ir norą padėti kitiems“, – pasakoja Rima.
Po Armino išėjimo, prasidėjo sąmyšis dėl kovido ir karantinas. Norvegijoje gyvenanti šeima vienu metu patyrė ir netektį, ir priverstinę izoliaciją nuo giminaičių, draugų, kaimynų, bendruomenės.
„Iš pradžių atrodė, kad buvimas namuose tapo išsigelbėjimu. Nesinorėjo nieko matyti, nebuvo poreikio bendrauti. Tačiau tai padėjo neigiamoms emocijoms ir depresijai pasiglemžti viską, kas bandė teikti viltį. Liūdesio ir gedėjimo dienos virto mėnesiais, labai greitai jos tapo metais. Žinau, kad Vaidas bandė ir pats guostis, susiimti ir guosti mus su Ernestu, bet ilgainiui ir jis užsisklendė. Namuose įsivyravo didžiulė širdgėla ir ilgesys, nešventėme jokių švenčių, nes viskas be Armino buvo kitaip, beprasmiška, tuščia“, – patirtimi po sūnaus netekties dalinosi Rima.
Dviračiai tapo vaistu
Rima pasakoja, kad kalbėti apie išgyvenimus yra labai sudėtinga, net ir šiandien. „Viena vertus, jausmai, kurie apsigyvena, netekus vaiko, yra labai asmeniški, kita vertus, nesinori liūdinti kitų, todėl šeima niekada su niekuo atvirai nesidalino, ką išgyvena. Mūsų skausmą matė ir kaimynai, ir bendradarbiai. Vos nuo minties apie Arminą pradėdavau verkti ir negalėdavau sustoti. Atrodo išverkiau viską, bet vis tiek ašaros bėgdavo upeliais. Visi bandė guosti, tačiau viduje jėgų atsistoti ir tiesiog gyventi, taip ir neatsirado, kol neatėjo tam tinkamas laikas“, – atvirai pasakojo Rima ir atskleidė, kad netektis taip persmelkė viską, kad Rimai teko ieškoti pagalbos ir kreiptis į medikus, kurie patarė ne tik dėl medikamentų, bet ir ieškoti veiklų, kurios padėtų užsimiršti.
„Norvegijoje mes sulaukėme pagalbos ir paramos iš vėžiu sergančių vaikų draugijos, lankėmės vaikų netekusių šeimų grupėje. Su kai kuriomis iš jų tapome labai artimais draugais. Viename iš susitikimų, mes sutikome moterį, kuri buvo važiavusi prasmingoje kelionėje dviračiais, renkant aukas sergantiems vaikams su Norvegijos komanda „Team Rynkeby“.
Vaidas daug klausinėjo apie tikslą, ko reikia tokioms kelionėms ir taip užsidegė, kad nepaliedo minties, jog ir jam reiktų dalyvauti tokioje misijoje. Būtent per Kalėdas, kada mums yra sunkiausias laikotarpis, jis užsiregistravo į šią komandą. O aš dar nenorėjau, tik džiaugiausi, kad Vaidas ten užsiregistavo. Labai juo didžiavausi, nes tuomet mes dar buvome giliame liūdesyje, tiesiog egzistavome, užsidarę, kas kur, kas garaže, kas prie televizoriaus. Ir kai Vaidas pradėjo treniruotis, aš labai džiaugiausi, kad jis pakilo. Kodėl aš nesiregistravau?
Aš jaučiausi silpna, savimi nepasitikinti, visko bijojau. Bet kaip aš sakau, mūsų gyvenimą kažkas valdo ir viename iš pokalbių apie kelionę, iškilo klausimas, kas gali važiuoti kartu ir padėti komandai, labai reikėjo vieno žmogaus. Aš priėmiau tai kaip ženklą ir sutikau, užpildžiau anketą, kad galėčiau būti dviračių žygio dalyvius lydinčiojoje komandoje, kuri rūpinasi maistu ir kitais kelionėje reikalingais dalykais. Nei vienas iš mūsų iki tapimo šios komandos dalimi nebuvome nuvažiavę net kelių kilometrų dviračiais, o sugalvojome važiuoti šimtus kilometrų su patyrusiais dviratininkais „,– Rima prisimena apie vieną beprotiškiausių tuo metu priimtų sprendimų, kuris vėliau pasiteisino su kaupu, nors pirma kelionė, net ir neminant, o tik padedant komandai, buvo labai sunki, sukėlė Rimai abejonių, ar ji nori toliau tame dalyvauti.
„Kitais metais Vaidas nusprendė dalyvauti ir vėl. Jį įtraukė ši prasminga veikla. Užpildė anketą vėl. O dar kitais metais, kada manęs laukė 50-metis, aš pradėjau jo bijoti, galvoti, kaip čia mane visi sveikins ir panašiai, norėjau kažkuo užsiimti, negalvoti, vyti blogas mintis ir net pradėjau galvoti apie dviratį, kad tokia veikla mane nuo to atitrauktų. Užsiregistravau ir aš. Tad trečiaisiais metais jau mynėme su Vaidu kartu“, – sakė ji.
Pirmoji kelionė ir pasiruošimas Rimai buvo nuostabus ir įkvepiantis laikotarpis. Šeima kelis mėnesius planavo, pradėjo drauge treniruotis, įsigijo visą reikiamą įrangą, ėmė daug laiko leisti gamtoje. Rima pasakojo, kad būtent kelionėje kilniam tikslui, ji pirmą kartą po ilgos pertraukos pamatė besišypsantį Vaidą. O ir pati Rima pradėjusi minti dviratį patyrė tai, kas padėjo pamatyti ir pajusti gyvenimą iš naujo. Ji pasakojo, kad kuo daugiau reikėjo savo fizinių jėgų atiduoti kelionei, tuo daugiau lengvėjo psichologinė būsena.
„Supratau, kad kelionė dviračiu – tai gyvenimą atspindinti kelionė. Kalnai, vėjas ir lietus, nuokalnės ir įkalnės – kaip jausmai, kurie mus užplūsta. Gamtoje, debesyse ėmiau matyti grožį, justi Armino buvimą visame kame, kas mus supo, o su tuo jausmu atėjo palengvėjimas, su kiekvienu šviežio ir gaivaus oro gurkšniu atėjo įkvėpimas gyventi toliau ir padėti kitiems, mylėti gyvenimą su visais jo iššūkiais“, – sakė Rima ir tikino, kad dviračiai, komanda tapo ne tik raktu į kitą gyvenimo kokybę, bet ir tikru įkvėpimu.
Toje kelionėje su komanda Rima kilometrus įveikė įspūdingai ir niekas negalėjo patikėti, kad neturinti jokios patirties ir silpniausia komandos narė, Rima pasirodys taip gerai ir pasieks finišą. „Žinojau, iš kur tos jėgos ir užsispyrimas padaryti tai, ko niekada gyvenime nesu dariusi, kas reikalauja milžiniškos valios ir pastangų. Nugalėti save, nugalėti tuos kilometrus tapo kova su skausmu ir netektimi. Laimėjo meilė ir viltis gyventi su mintimi, kad Arminas mus laimina ir lydi kiekviename žingsnyje, mus stebi ir stiprina“, – švelniai šypsojosi Rima.
Turi patarimų tėvams
Kuomet Rima po kelionės iš Oslo mėgavosi šilta „Mamų unijos“ sode užauginta arbata, daug kalbėjome apie būsenas, kurios aplanko po netekties. Vaiko netektis – tėvams sunkiausia, ką reikia išgyventi. Ne visiems pavyksta gyventi toliau. Daug šeimų neatlaiko tokios įtampos, išsiskiria ir pasuka skirtingais keliais, kiti įninka į žalingus įpročius arba kitaip žalojasi. Šiandien, kada apie Armino išėjimą Rima gali kalbėti ramiai, be ašarų, sako, kad svarbiausia stengtis neužsibūti per ilgai su neigiamomis nuotaikomis, ieškoti veiklų, kurios nukreiptų dėmesį ir imtų džiuginti. Tačiau kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir Rima, nori pažvelgti retrospektyviai į tas dienas, kurias norėtų pakeisti ar sugrąžinti, todėl pataria kitiems tėvams, kuriems neteko patirti tokio skausmo, kokį patyrė Čepauskų šeima.
„Kai prisimenu viską, negaliu negalvoti, kad kažką darėme ne taip. Gal per daug dirbome, per daug pavargdavome ir per mažai skirdavome laiko vienas kitam šeimoje. Iš Lietuvos taip pat į Norvegiją išvažiavome dėl galimybių užsidirbti ir aprūpinti vaikus viskuo, kad jiems nieko netrūktų. Atrodė, jog pareiga užtikrinti orų šeimos gyvenimą tapo prioritetu, bet su naujomis galimybėmis atsivėrė daugiau laiko mums kaip šeimai pabūti drauge. Lietuvoje dirbdavome po keliolika valandų. Buvo tik darbas ir poilsis, darbas ir poilsis. Buvome tiek pavargę ir užimti, kad sunkiai rasdavome laiko vieni kitiems. Norvegijoje mums atsirado daugiau laiko šeimai, išvykoms į gamtą. Vaikai ir patys ne kartą sakė, kad dabar visi kartu leidžiame labai daug laiko. Norvegijos sąlygos mums leido gyventi pilnavertį gyvenimą kaip šeimai.
Labai dažnai pagalvoju apie šeimas, kurios tokios galimybės neturi, nes gyvena tokį gyvenimą, kokį gyvenome mes, kuomet niekam kitam po darbo nelikdavo laiko, nes visada galvodavai, kaip užsidirbti, ir vaikai visada lieka antraeiliu dalyku. Man baisu, kad niekas nepagalvoja apie Lietuvos jaunas šeimas, kaip joms sunku, po kiek valandų jos dirba ir kiek gali pabūti su savo mažyliais. Armino liga mus dar labiau sustabdė, mes dar daugiau laiko ėmėme leisti visi kartu drauge, net apsigyvenome visi viename kambaryje. Džiugino net ir mažiausi dalykai, kurių anksčiau nepastebėdavome.
Šiandien norėtųsi visiems palinkėti, kad ir kas atsitiktų, kad ir kaip atrodytų, jog prioritetai šiandien yra kiti – nepamirškite, kad šeima yra svarbiausia. Svarbiausia buvimas visiems kartu. Tad kuo daugiau laiko leiskite su savo vaikais, girdėkite ir matykite juos, jų talentus, jų išmintį, jų svajones. Mes niekada nepagalvojame, kad galime kažko netekti. Kai netenki, jau kelio atgal nėra ir ima labai skaudėti, kad tu kažko nepadarei, kad neskyrei daugiau laiko tada, kada viskas buvo gerai, kad per mažai kalbėtasi, per mažai džiaugtasi“, – pataria ji.
Arminas gyvena širdyse
Netekusi, bet nepalūžusi, ši šeima nusprendė, kad Armino atminimas turi gyventi ne tik jų širdyse – jis turi įkvėpti viltį ir padėti kitiems.
„Mūsų Arminas buvo nuostabus vaikas. Jis mėgo stebinti ir džiuginti kitus. Jis mėgo gaminti valgyti ir sugalvodavo tokius skanėstus visai šeimai, kuriuos prisimenu iki šiol. Arminas buvo kovotojas. Nepalūžo ligos akivaizdoje. Net ir žinodamas, kad sunkiai serga, išsilaikė vairuotojo pažymėjimą. Atrodo, kad ir šiandien girdžiu jį įvažiuojantį su automobiliu į kiemą gaudžiant muzikai. Jis visada norėjo padėti kitiems.
Niekada nesiskųsdavo – nenorėjo, kad mums ar kitiems būtų sunku. Jis taip mylėjo gyvenimą ir žmones. Kovojo iki paskutinės nakties. Išeidamas jis pasakė, kad jam ten labai truks mūsų. Tai buvo skaudžiausia akimirka mūsų šeimos gyvenime“, – graudinosi Rima, bet ir tuoj vėl, tarsi prisimindama tai, ko prašė Arminas, tęsė pasakojimą toliau: „Jeigu rašyčiau knygą apie jį – tai būtų knyga apie meilę. Meilė yra tai, kas varo mus į priekį.
Paskutinis jo noras buvo, kad kai jis išeis, mes nenustotume džiaugtis gyvenimu. Iš pradžių tai atrodė neįmanoma. Bet kai pasinėrėme į veiklą, į pagalbą kitiems – pradėjome vėl matyti ir jausti džiaugsmą. O kai aplink tiek daug gerų žmonių – ir tai tampa didele stiprybe bei motyvacija. Kaip Arminas mylėjo žmones ir norėjo padėti visiems – taip dabar tai darome mes“.
Todėl ir ši kelionė dviračiais už vėžiu sergančius vaikus Čepauskų šeimai tapo daug daugiau nei noras pasitikrinti savo jėgas ir fizines galimybes.
„Tai buvo kelionė per širdį. Mynėme kartu su vyru Vaidu, o mūsų sūnus Ernestas vairavo lydintį automobilį. Finišavome „Mamų Unijos šeimos namuose“ Vilniuje, šalia Santaros klinikų. Šiuose namuose gyvena viltis ir pagalba tiems, kuriems jos šiandien labiausiai reikia. Mums tiek kelionės pradžia, tiek jos pabaiga tapo simboliais, jausmais, prisiminimais ir viltimi apipinta vidinė kelionė per mus pačius“, – sako Rima.
Kelionės metu Rima ir Vaidas dalinosi emocijomis, vaizdais ir mintimis savo bei „Mamų unijos“ Facebook paskyrose.
„Kelionė man buvo dėl Armino ir apie Arminą. Bet visos kelionės metu labai daug galvojau apie kitus vaikus, kurie guli ligoninėse, pririšti prie aparatų, jie neturi pasirinkimo – tik kovoti. Daug galvojau apie Veroniką, jos istoriją. Todėl kai man būdavo sunku, šalta kėlionės metu, aš savęs paklausdavau, ar tikrai man sunku, ar aš noriu keistis vietomis su vėžiu sergančiais vaikais. Tie vaikai mielai išlėktų į lietų, į gamtą, bet negali. O aš juk po šio nuotykio grįšiu į normalų, patogų gyvenimą, o vaikai neturi pasirinkimo. Tokios mintys man alsavo į nugarą visos kelionės metu ir neleido pasiduoti, kad galėčiau drąsiai pasiekti užsibrėžtą tikslą ir pažiūrėti Veronikai į akis.
Esame labai dėkigi visiems, kurie palaikė mus, stebėjo mūsų kelionę, pasitikdavo mus poilsio taškuose, aukojo Veronikai, nes mūsų kelionės tikslas buvo surikti paramą šiai jaunai kovotojai Lietuvoje, kuri kovoja su tokia pačia liga, su kuria kovojo Arminas. Ši mūsų kelionė apjungė norvegus ir lietuvius, kurie nepažinodami Veronikos, nusprendė jai padėti. Esame labai dėkingi visiems už palaikymą, šilumą ir meilę“, – dėkojo Rima ir papasakojo, kad prieš paliekant Olsą, jie su Vaidu aplankė ligoninėje gulinčią pažįstamą mergaitę, kuriai liga sugrįžo: „Turėjome ją aplankyti, nes jos situacija mums taip gerai atpažįstama, tiek daug patirta, kad būtinai turėjome pasimatyti. Tai tapo dar viena motyvacija minti už vėžiu sergančius vaikus“.
Permirkusius lietuje Čepauskus pasitiko ne tik „Mamų unijos“ kolektyvas, šeimos nariai ir Riešės bendruomenė, bet ir Veronika, mergina, kuriai Čepauskų šeima rinko lėšas. Tai buvo pirmas Čepauskų susitikimas su Veronika. Rima stebėjosi, kad net mergaitės, kurios pavardė stulbinamai panaši į jų ir sakė, kad tai taip pat ženklas, kad šeima eina teisingu keliu. Veronikos pavardė – Čepanskytė. Čepauskų šeima dviračiais numynė 1100 kilometrų, kuriuos įveikė per 6 dienas.
Prisidėti prie Čepauskų šeimos tikslo ir padėti Veronikai gali visi dar ir šiandien. Veronikai reikia lėšų reabilitacijai ir atsigavimui po sudėtingo gydymo.
Paaukoti Veronikai galima:
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“
Swedbank A.S. LT777300010140795625
SWIFT kodas: HABALT22
Paskirtis: Veronikos reabilitacijai
Paypal: egle@mamuunija.lt
Susipažinti su Veronikos istorija galite čia:
