Žiniasklaidos grupės laida „Istorijos, pakeitusios Lietuvą“ kvies pasikalbėti ne apie įvykį, o apie žmogų – prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską. Tad koks buvo Algirdas Brazauskas? Kokią įtaką jis turėjo Lietuvai ir kaip pakeitė mūsų valstybę?
Kaip laidoje pasakos J. Bernatonis, A. Brazauskas niekuomet nepykdavo ir ant savo oponentų, kadangi to jį buvo išmokęs tėvas.
„Jis niekuomet ant nieko nepykdavo, būdavo geroje nuotaikoje. Jam nuo jaunystės sekėsi – jis buvo stiprus, gražus, sportiškas bei anais laikais greitai padarė karjerą, nes buvo gabus žmogus“, – pasakos jis.
Tapus nepriklausomiems, tauta pasidalino į dvi politines puses – vieni už profesorių Vytautą Landsbergį, kiti – už A. M. Brazauską. Kova buvo įtempta. Ir nors A. Brazauskas pasiekė savo – tapo prezidentu bei lietuvių numylėtiniu – tačiau didelės galios jis neturėjo. Politiniai sprendimai dažnai priklausė nuo V. Landsbergio vadovaujamos Seimo daugumos.
Kaip laidoje teigs A. Ažubalis, natūralu, kad tarp šių dviejų politikų buvo priešprieša. Anot jo, kitaip būti net ir negalėjo, nes daliai Sąjūdžiui priklausiusių žmonių A. Brazauskas buvo tarsi aiškus liudijimas tos skausmingos praeities, kuri taip greit nepasitraukia. Visgi, jis pripažins, kad A. Brazauskas nuveikė unikalių dalykų.
„Jo gebėjimas bendrauti iš tikrųjų buvo neprilygstamas – tą tikrai galiu patvirtinti. O taip pat jis tapo unikaliu žmogumi mūsų regione, kuris vienintelis sugebėjo buvusią komunistų partiją sėkmingai įausti į valstybės politinį audinį. Buvę okupantų koloborantai tapo valstybininkais“, – sakys A. Ažubalis.
Kaip laidoje teigs J. Bernatonis, A. Brazauskas buvo daugiau veiklos žmogus, o V. Landsbergis – mąstytojas.
„Tai atsispindėjo ir tautos požiūryje. Sovietų laikais, ypač rusiškoje leksikoje, o tai buvo vėliau perimta ir Lietuvoje, žodis „profesorius“ turėjo neigiamą prasmę. Tautai, kuri augo sovietmečiu, kolchozuose ir fabrikuose, daugumai A. Brazauskas buvo žymiai suprantamesnis“, – pastebės A. Ažubalis.
Privatizavimo skandalai ir „Brazausko mauzoliejus“
A. M. Brazausko pavardė dažnai minima ir kalbai pasisukus apie privatizavimą, „Alitos“ bei „Rubikono“ istorijose.
Ką jau kalbėti apie meilės ryšį su Kristina Butrimiene (vėliau tapusia Brazauskiene). A. Brazauskas Kristiną pastebėjo dar 1972 m. Daili, protinga, visada su šypsena, o svarbiausia – išmananti virtuvę.
Siaučiant privatizacijai, vienas pastatas Algirdą Mykolą Brazauską Vilniuje domino ypač. Tai – „Draugystės“ viešbutis. Vieta, kurioje vakarus leisdavo tiek „Vilniaus brigada“, tiek ir aukščiausi šalies pareigūnai. 2000 m. privatizacija baigta – Kristina, tuo metu dar Butrimienė, tapo antrąja pagal dydį akcininke. O netrukus, jau Brazauskienė, už daugiau nei tris milijonus litų perpirko ir didįjį akcijų paketą. Klausimų, kaip tai įvyko – daug, tačiau prokuratūrai pradėjus tyrimą dėl privatizavimo, sklido gandai, kad tyrimas vyksta tik tam, kad „vyktų“.
Nors A. Brazausko kabinetas buvo Prezidentūroje, bet jo širdis buvo arimuose. Algirdas turėjo ūkį, mėgo pats važiuoti traktoriumi ir sakydavo: „Žemė žmogų pamoko kuklumo.“
Nors Algirdas Mykolas Brazauskas ir buvo paprastas, prie žemės esantis žmogus, jis neišvengė ir kontroversijų. Viena iš jų buvo Valdovų rūmų atstatymas. Šį projektą vieni laikė A. Brazausko valstybinės vizijos simboliu, kiti – tuščiu pinigų švaistymu. Daugelis kritikavo, kad rūmų statyba yra brangi ir nereikalinga ypač kai šalis dar sprendė savo socialines problemas. Kai kurie oponentai net ironiškai vadino rūmus „Brazausko mauzoliejumi“, lyg tai būtų jo asmeninis paminklas.
Sveiki, aš esu Darius Jakelionis – žmogus, mėgstantis dalintis įvairiapusiu turiniu. Rašau naujienas, straipsnius ir aktualijas, o taip pat kuriu kiek lengvesnio pobūdžio turinį – maisto receptus bei horoskopus. Mano tikslas – pateikti skaitytojams tiek naudingos informacijos, tiek įkvėpimo ar net pramogos. Noriu, kad kiekvienas apsilankęs rastų ką nors įdomaus ir vertingo sau.
