„Jis buvo žiauriai sumuštas, kruvinas, veidas visas ištinęs, be vieno bato, be marškinėlių, dar pusiau sąmoningas, bandė stotis, bet vis griūdavo“, – taip kraupią akimirką prisiminė liudytojas, laiptinėje radęs 19-metį, kuris taip ir neišgyveno.
Tai, ką pamatė išvakarėse, jauna šeima prisimins visą likusį gyvenimą – vieno sostinės Naujininkų rajono daugiabučio laiptinėje rado leisgyvį jaunuolį.
Aiškinantis, kas įvyko, pareigūnams teko apklausti daugybę liudytojų, kol galiausiai paaiškėjo to vakaro paveikslas.
Rado leisgyvį
Apie 21 val., dvi moterys, eidamos iš vieno Kapsų gatvėje esančio daugiabučio, pirmajame aukšte pamatė gulintį ir smarkiai sumuštą žmogų. Viena jų puolė skambinti vyrui, kad šis ateitų į pagalbą ir iškviestų greitąją.
„Iš pradžių nepatikėjau, bet išėjęs radau jį gulintį. Lūpos ištinusios, nosis didžiulė, akių per sutinimus net nesimatė, – siaubingą vaizdą prisiminė pirmasis į pagalbą atėjęs vyriškis. – Jis dar bandė stotis, bet vėl krito ant žemės. Tada dar bandė stotis, bet net atsisėsti normaliai negalėjo, iš karto krisdavo.“
Paaiškėjo, kad šis negailestingai sumuštas jaunuolis – Aleksandras K. Augęs globos namuose anksti susidėjo su bloga kompanija ir pats pasuko kriminaliniu keliu – tik lapkritį buvo išleistas su apykoje iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus. Laisvėje jis apsigyveno močiutės bute.
Aleksandras išėjo iš namų, prieš tai dar iš dėdės pasiskolinęs 50 eurų.
„Kam jam pinigai, nesakė, – prisiminė dėdė, liudydamas pareigūnams. – Vėliau jis man paskambino, paprašė dar 40 eurų. Supykau, sakiau, jau ir taip daviau pinigų, daugiau negausi.“
Gėrė ir rūkė
Pinigus Aleksandras, kaip pasakojo su juo tądien laiką leidę pažįstami, pragėrė ir, tikėtina, prarūkė. Iš pradžių gurkšnojo degtinę ir viskį pas vienus draugus, paskui – pas kitus. Jo kraujyje vėliau rasta 2,22 prom. alkoholio.
Tiksliai neaišku, kokie narkotikai tądien buvo vartoti. Medikai dar kelis mėnesius kovojo dėl sumušto vaikino gyvybės, todėl buvo pavojinga imti kraujo psichotropinių medžiagų tyrimui atlikti.
Pareigūnai netruko išsiaiškinti, kad lemtingą vakarą jaunuolis praleido su Dariušu Počebutu. Šis pareigūnams pasibeldus į duris neneigė, kad primušė draugą, nors iš pradžių gynėsi, neva sudavė tik kelis nestiprius smūgius
„Ryte prigėriau raminamųjų – „Klonazepamo“ ir „Cvetiapin“. Recepto jiems neturiu, gaunu iš pažįstamų, kokių, nesakysiu, – tokius parodymus iškart po sulaikymo bėrė jis pareigūnams. – Alkoholio tądien negėriau, man paskambino Aleksandras, susitarėm susitikti. Dviese vaikščiojom be jokios priežasties. Sušalom, nusprendėm eiti pas mano draugą.“
Tiesa, per vėlesnes apklausas D. Počebutas prisipažino, kad tądien ne tik gėrė, bet ir rūkė kanapių. Būtent dėl to ir susitiko su Aleksandru – abu norėjo nusipirkti „žolės“.
Apsirūpinę jie nuėjo į butą Kapsų gatvėje pas ten gyvenantį neįgalų pažįstamą. Visi kartu gėrė, prisijungė ir dar vienas žmogus.
„Kažkas kažką mušė koridoriuje, bet aš nieko nemačiau. Kai susimušė, liepiau visiems išeiti“, – tiek tepadėti tyrėjams galėjo buto šeimininkas.
Dėl ko susimušė – neaišku
Pats D. Počebutas net negalėjo paaiškinti, dėl ko sumušė draugą, tvirtino, kad tai Aleksandras prisigėręs tapo agresyvus, bet dėl ko tiksliai – nežino. Iš pradžių jis sakė sudavęs tik keletą smūgių, o sumuštą vaikiną paliko miegantį ant lovos.
Tik vėliau, kai D. Počebutas jau buvo įtariamas ne sveikatos sutrikdymu, o nužudymu, jis
prisipažino, kad sudavė ne kelis smūgius, o Aleksandrą be gailesčio daužė rankomis ir kojomis.
„Mes grūmėmės, paskui apsiraminom, išsiskyrėm, bet vis tiek liko įtampa. Žodis po žodžio vėl susimušėm, vėl išsiskyrėm“, – prisiminė D. Počebutas.
Kaltinamasis tvirtino, kad kažkuriuo momentu Aleksandras išėjo, o vėliau grįžo rankoje turėdamas kažkokią lazdą.
„Išsigandau, bet išgąstis greitai virto agresija, pribėgau, parklupdžiau jį, tada turbūt ir buvo lemiami smūgiai, koja spyriau jam į galvą. Mušiau stipriai, – pasakojo D. Počebutas. – Paskui Aleksandrą išvedžiau iš buto, jis sunkiai ėjo. Laiptinėje pamačiau kaimyną, išsigandau, kad mane pamatys su sumuštu žmogumi, todėl pasodinau jį laiptinėje ir pabėgau, grįžau namo toliau švęsti Naujųjų.“
Gailesčio nesulaukė
D. Počebutas – jau 4 kartus teistas, įkliuvęs jis už disponavimą ginklu, viešosios tvarkos pažeidimą, vagystes, plėšimą ir neteisėtą laisvės atėmimą.
Dabar už nužudymą teismas jam skyrė 9 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pats prašė bausti kuo švelniau ir tvirtino, kad po šio įvykio suprato, ką padarė.
„Labai gailiuosi, pasielgiau nepateisinamai, – prisipažino D. Počebutas. – Tai mane smarkiai paveikė, dabar pradėjau gilintis į psichologiją, mokausi iš knygų, suprantu, kaip ir kodėl viskas įvyko, kodėl mano gyvenimas taip susiklostė. Dabar užsiimu joga, gilinuosi į savęs pažinimą ir kasdien gailiuosi, noriu pasikeisti.“
Tačiau bylą nagrinėjusi teisėja Jurgita Mačionytė tokia kaltinamojo atgaila nepatikėjo.
„Jis dėl anksčiau padarytų nusikaltimų jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nekeičia, yra pavojingas visuomenei, anksčiau paskirtos bausmės, tarp jų ir laisvės atėmimo bausmė, jo nesulaikė nuo naujų nusikaltimų padarymo, nepaveikė, kad nenusikalstų“, – konstatavo ji.
Visgi šis nuosprendis dar gali būti apskųstas aukštesnės instancijos teismui.
