Lietuvos darbuotojai gali sulaukti reikšmingų pokyčių: socialdemokratai siūlo įteisinti darbuotojo teisę atsijungti – oficialiai nedirbti ir būti netrikdomiems po darbo valandų. Jei darbdaviai pažeistų šią teisę, darbuotojai galėtų net reikalauti kompensacijos.
Siūlymas sukėlė aštrių diskusijų – vieni jį laiko būtina apsauga nuo šiuolaikinio darbo tempo pavojų, kiti – pertekliniu ir netgi absurdišku biurokratiniu žingsniu.
Įstatymo projektą pristatęs socialdemokratas Algimantas Radvila sako, kad problema – ne teorinė. Ji vis aktualesnė po pandemijos, kai nuotolinis darbas ištrynė aiškias ribas tarp darbo ir poilsio.
„Žmonės vakare sulaukia žinučių, skambučių, el. laiškų, kurie daro netiesioginį spaudimą. Jie jaučia pareigą atsakyti – ir taip darbas tampa nuolatiniu, be galimybės atsikvėpti“, – kalbėjo A. Radvila.
Anot jo, nors siūlymas tiesioginių baudų nenumato, įtvirtinta teisė atsijungti leistų darbuotojams kreiptis į Darbo ginčų komisiją – tai galėtų tapti pagrindu reikalauti kompensacijos už trukdymą po darbo.
Pagal pataisą, darbdaviai turėtų gerbti darbuotojo asmeninį laiką, net jei dirbama lanksčiu grafiku. Po darbo laiko neturėtų trukdyti nei vadovas, nei kolega – net „paprastas klausimas“ po darbo gali būti traktuojamas kaip darbo kultūros pažeidimas.
„Darbdaviai privalėtų aiškiai nustatyti vidines taisykles, kurios draustų kontaktą su kolegomis ne darbo valandomis. Tai ne tik etikos, bet ir psichologinės gerovės klausimas“, – aiškino Radvila.
Tačiau ne visi pritartų tokiam žingsniui. Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentė Aurelija Maldutytė šį siūlymą vadina pertekliniu.
„Mes nerašome, kad žmogus turi teisę valgyti ar miegoti. Kodėl reikia atskirai įteisinti tai, kas savaime suprantama? Jeigu po darbo kas nors nuolat jus trikdo – keiskite darbovietę arba kalbėkitės, bet nekurkime biurokratinių nesąmonių“, – rėžė Maldutytė.
Ji taip pat priminė, kad būna ir atvirkštinių situacijų – kai darbuotojai trukdo darbdavius po darbo valandų. Todėl, jos manymu, tokie siūlymai yra perteklinis laiko švaistymas, ypač kai šaliai kyla rimtesnių iššūkių – geopolitinė įtampa, mokestiniai pokyčiai, technologijų integracija.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovė Dalia Jakutavičė įsitikinusi, kad teisė atsijungti turi būti įtvirtinta aiškiai ir be interpretacijų – kaip tai jau padaryta Prancūzijoje, Belgijoje ar Ispanijoje.
„Darbuotojas neprivalo būti pasiekiamas ar vykdyti darbdavio nurodymus po darbo valandų, nebent tai aiškiai numatyta sutartyje – pvz., budėjimas, ekstremali situacija“, – sako Jakutavičė.
Ji taip pat pažymi, kad nuolatinis kontaktas po darbo gali būti traktuojamas ne tik kaip spaudimas, bet ir kaip psichologinis smurtas ar mobingas, o tai – jau tiesiogiai draudžiama įstatymu.
Pasak iniciatorių, šis įstatymas ne tik padėtų išvengti teisinių ginčų, bet ir prisidėtų prie darbuotojų emocinės gerovės bei perdegimo prevencijos.
„Šiandien darbuotojas dirba ne tik kompiuteriu – jis gyvena darbe. Ši riba turi būti aiškiai nubraižyta“, – apibendrino A. Radvila.
Ar Lietuva žengs dar vieną žingsnį link vakarietiškos darbo kultūros – paaiškės netrukus. Tačiau jau dabar aišku: ši diskusija atskleidė gilų susidūrimą tarp darbo kultūros vizijų – vienoje pusėje aiškumas ir apsauga, kitoje – pasitikėjimas ir sveikas protas.
