Prieš penkerius metus viešai apie alkoholizmo problemą prabilęs aktorius Marius Jampolskis šiandien džiaugiasi, kad yra gyvas ir gali būti atsakingas už viską, ką pasako ir padaro.
Prisimindamas bene slogiausią savo gyvenimo etapą, garsus aktorius tikina, kad buvo pasiekęs tokį „lygį“, kai gerdavo ne tam, kad būtų gera, o tam, jog nustotų būti bloga. Savo žodžius čia pat M. Jampolskis sutvirtina asmeniniu pavyzdžiu: „Kraustantis iš namo į kotedžą, žmona aptiko daug mano paslėptų fleškių, tokiose vietose, kur net aš pats nepagalvočiau…“
Nors prabėgo penkeri metai be alkoholio, tačiau M. Jampolskis per daug nesureikšmina šio pozityvaus laikotarpio ir čia pat paaiškina, kodėl: „Taip, šiandien galiu be emocijų praeiti pro alkoholio skyrių, tačiau visada turiu išlikti budrus, nes bet kada įmanoma atkristi“.
Pokyčiai aktoriaus gyvenime prasidėjo net ne tada, kai 2018-siais jis buvo sulaikytas girtas prie vairo. Anot jo, sykį dėl girtumo jo neįleido į sceną. O vieną pavojaus signalą keitė kitas. Netrukus M. Jampolskis pradėjo jausti, kad mirs:
„Kai jauti, kad tuoj mirsi, tada pasidaro lengva priimti sprendimus. Tikrai nėra rimtesnio signalo už supratimą, kad tu mirsi. Šiandien net dėkoju alkoholizmui už tai, koks esu dabar. Tie atradimai, kuriuos padariau man yra brangiau už viską. Tikrai nieko nekeisčiau. Esu dėkingas už kiekvieną patirtį, kuri manęs nenužudė.“
Ar vaikystėje augote saugioje aplinkoje? – pokalbį su M. Jampolskiu pradėjome nuo sugrįžimo į jo vaikystę.
Manau, kad mano vaikystė buvo puiki. Gyvenau šeimoje, kurioje didžiausias pykčio protrūkis pasireikšdavo mamos kokiu suburbuliavimu ir tėvo pajuokavimu, kad būtų nuimta bet kokia įtampa. Visą laiką pas mus skambėdavo juokas. Jaučiausi mylimas vaikas, į mane investavo, lankiau muzikos mokyklą.
Ar teko artimoje, pavyzdžiui, kieme susidurti su vaikais, kurių vaikystė nebuvo tokia lengva?
Apie tai, koks yra pasaulis ir koks yra gyvenimas sužinojau vėliau. Iki tol turėjau užsidėjęs rožinius akinius. Vaikystėje augau Kauno senamiestyje, buvo tam tikras burbulas žmonių, su kuriais susipažinau darželyje, o po to pradėjome kartu lankyti ir mokyklą. Buvome viena chebra, todėl nereikėjo labai prie kažko prisitaikyti.
Vargai prasidėjo, kai keičiau mokyklą ir mes persikėlėme į Šilainių rajoną. Tada 8 klasėje pirmą kartą supratau, kas yra patyčios. Sutikau visiškai naujus žmones, o aš buvau pripratęs prie savo hierarchijos, kad esu mažas, bet šustras. Mažiukas visą laiką buvau, bet gerai pakabintu liežuviu, tai buvo tarsi mano štampas.
O čia staiga niekas nežino, kad buvau šustras, mato tik tai, kad esu mažas ir niekas niekam daugiau nebuvo įdomu. Patekau į D klasę, kurioje mokėsi „mažiau tinkami“ vaikai. Aštunta klasė man buvo žiauri.
Kaip pasireiškė patyčios naujoje mokykloje?
Buvo užgauliojimų, bet prisimenu tokį kritinį momentą, po kurio viskas pasikeitė. Buvo toks „žaidimas“ klasėje, kai visi sušokdavo ant vieno ir pririšdavo jį prie kėdės. Ir visiems būdavo labai linksma. Taip sušoko ir ant manęs bei pririšo prie kėdės. Bet kažkas man tuo metu cinktelėjo ir kažkokiu balsu pasakiau – „o dabar mane tai atriškit“. Pasakiau taip, kad jie suprato, jog reikia atrišti mane.
Kažką skleidžiau tuo metu. Kai tik mane atrišo, stvėriau tą sunkią metalinę mokyklinę kėdę ir sviedžiau per visą klasę. Pataikiau į sieną. Gal suveikė adrenalinas, nes įprastai nebūčiau tiek toli numetęs tos kėdės. Tą pačią sekundę nuo manęs atstojo. Gal pagalvojo, kad aš psichas ir su manimi reikia atsargiai, nes maža ką. Daugiau man neteko pademonstruoti tokių savo galių. Tokia buvo mano kova už būvį.
Ar maištaudavote paauglystėje?
Aš lankiau paprastą ir muzikos mokyklą, futbolo treniruotes. Visą laiką būdavo judėjimas. Grįždavau po pamokų, pasiimdavau smuiką, padėdavau jį, pasiimdavau futbolo kamuolį. Tuo metu visi vaikai žaidė kieme. Jaučiausi šiek tiek apvogtas, lyg neturėčiau vaikystės. Tada sugalvojau, kad kažką turiu mesti. Nusprendžiau, kad tai bus muzikos mokykla. Pareiškiau apie tai namuose, kilo skandalas. Mano tėvas papildomai užsidirbdavo grodamas vestuvėse. Jis paprašė savo muzikantų draugų pagalbos.
Tie muzikantai pradėjo pas mane važiuoti ir bandyti įkalbėti, kad nereikia mesti muzikos mokyklos. Mano tėvas jau buvo nuleidęs rankas. Mokiausi toje mokykloje 5 metus ir man trūko tik 2 metų, kad gaučiau diplomą. Bet mane perkalbėjo ir aš baigiau ją. Noriu pasakyti, kad tie paskutiniai 2 metai buvo patys produktyviausi, kur daugiausia supratau apie pačią muziką, jos skonį. Tai buvo pirmas mano, tuo metu 12 metų vaiko, sąmoningas rimtas sprendimas. Tada visai kitaip pradėjau į viską žiūrėti, nes, kad ir po įkalbinėjimų, bet pats nusprendžiau tęsti mokslus.
Šis įvykis formavo mano pasaulėžiūrą. Reikėjo man padaryti tas klaidas, kad būčiau ten, kur esu dabar. Ar apkrauti vaiką įvairiais užsiėmimais yra gerai? Jei žinočiau atsakymą, tai būčiau tobulas tėtis ir vesčiau paskaitas. Aš nežinau. Turiu savo istoriją su pliusais ir minusais. Turiu savo dukrą, kuri „varo“ per visus būrelius. Žinau tik vieną, kad tol, kol įdomu, tol reikia „varyti“. Žingeidumas yra dovana. Čia kaip atsivėręs langas. Kol jis praviras imk viską, nes jam užsidarius, taps nebeįdomu ir niekas nebepadės.
Kada surūkėte savo pirmąją cigaretę?
Paauglystėje nerūkydavau. Bet pirmą cigaretę pabandžiau būdamas 6 metų. Su draugais pažiūrėjome filmą pas mano tetą. Nuėjome visi bernai į rūsį. Įtraukiau, užsikosėjau, išgirdo teta, atbėgo, visus už ausų ištempė. Bet man vėliau ir nereikėjo rūkyti. Pradėjau gal 20 metų, studijų laikais.
Per 25 rūkymo metus buvo 5 mėnesių tarpas, kai nerūkiau, perskaitęs knygą apie tai, kaip mesti rūkyti. Tada su draugu, kuris buvo nerūkęs 9 mėnesius ir kuris man tą knygą rekomendavo, nuvykome į Portugaliją. Ten vėl viskas prasidėjo. Kai lengvai meti rūkyti, tai taip pat lengvai ir pradedi.
Jeigu kažką darydamas tu kankiniesi, tai geriau nedaryk. Tas pats su mityba. Esu svėręs 87 kg. per karantiną, bet dabar situacija pasitaisė. Sportuoju 4-5 kartus per savaitę, turiu mitybos, papildų planus. Esu „remonte“. Labai gera pasekmė viduramžio krizės. Kas perka poršus, kas su 18-metėm meilužėm prasideda, o aš save „remontuoju“. Dabar esu geriausios fizinės formos savo gyvenime. Būdamas 20-ties nė iš tolo neprilygau dabartiniam sau.
Viską darau sąmoningai, pagal savo pasirinkimus. Pradėjęs sportuoti pasijaučiau gerai ir supratau, kad nenoriu, jog tai pasibaigtų. Noriu gerai jaustis ir toliau, todėl darau viską, kad gerai miegočiau, atsikelčiau kupinas jėgų, jog man skaudėtų raumenis.
Esate dviejų vaikų tėvas. Ar jų elgesyje matote save patį vaikystėje?
Visuose vaikuose matau save. Visada stebiu ir analizuoju žmones. Mano nuomone, žmonės yra labiau panašūs nei skirtingi. Pats šeimoje augau su 4,5 metų jaunesniu broliu. Ar prižiūrėdavau jį? Ne, skriausdavau labai. Mus skyrė nedėkingas amžiaus skirtumas. Su broliu negražiai elgdavausi, kai augome. Todėl mūsų santykiai yra geresni dabar, kai užaugome, išsišnekėjome ir viską atleidome.
Aš prieš savo dukrą jaučiuosi bejėgis. Jai 8 metai, ji – puiki manipuliatorė. Moka taip akytes „pastatyti“, kad tiesiog pasiduodu. Gerai, kad žmona atidirba „blogąjį policininką“, o man tenka „gerojo policininko“ vaidmuo. Aš suprantu, kad dukra manimi manipuliuoja, bet nieko negaliu padaryti. Atrodo nesąmonė, kad taip jaučiuosi, bet pasipriešinti negaliu.
Pakalbėkime apie jūsų kaip aktoriaus gyvenimą, aplinką, klystkelius. Ar tiesa, kad garsių žmonių gyvenime pasitaiko daugybė su priklausomybėmis susijusių pagundų?
Čia yra mitas. Nėra ypatingo aktorių pasaulio, kur alkoholis liejasi laisvai. Alkoholio yra visose parduotuvėse. Jis laisvai liejasi visur. Tiesiog aktoriai yra tie žmonės, kurie matomi per televiziją. Tad gali susidaryti įspūdis, kad aktoriai yra „ypatingi alkoholikai, narkomanai ar šventieji“. Bet koks viešas žmogus yra visuomenės atspindys, visuomenės veidrodis. Priklausomybių nesiečiau su profesija.
2018 m. buvote sulaikytas neblaivus prie vairo. Ko išmokė tokia nemaloni patirtis?
Nieko neišmokė, bent jau tuo metu. Tas įvykis, tuo metu, man nepasakė, kad kažką reikia keisti gyvenime. Mečiau gerti 2019 m., bet ne todėl, kad praradau teises. O tada, kai manęs neįleido į sceną. Tokia likimo ironija. Tai, regis, mane paveikė, o gal tik ieškau tiesiog sutapimų. Bet tai buvo tas paskutinis lašas. Iš tikrųjų tai pradėjau jausti, kad tuoj mirsiu.
Kaip apibūdintumėte tą mirties jausmą?
Labai sunku papasakoti. Jaučiau mirties kvapą, kad kažkas su manimi atsitiks. Pasiekiau tą etapą, kai gerdavau ne tam, kad būtų gera, o tam, jog nustotų būti bloga. Buvau rate be išeities ir pradėjau jausti artėjančią mirtį. Kai jauti, kad mirsi, tada pasidaro lengva priimti sprendimus. Nėra rimtesnio signalo už supratimą, kad tu mirsi.
Tiesiog pasikeičia dalykų matymas. Ateina akimirka, kai pradedi galvoti, kad taip man ir reikia. Atsiranda toks jausmas. Išvirkščias egoizmas. Save nuteisiant.
Esate drąsiai kalbėjęs apie alkoholizmo problemą, nors dauguma linkę tai nutylėti. Kada supratote, kad turite problemų su alkoholiu?
Alkoholizmas yra smegenų liga, kai pačios smegenys tave apgaudinėja. Tai reiškia, kad nei tavo vaikai, nei jokie moralai nepadeda. Niekas tavęs neveikia. Kaip sakė Einšteinas: „Tu negali išspręsti problemos su smegenimis, kurios tą problemą ir sukūrė.“
Tik per sukrėtimą gali tą problemą išspręsti. Kai tave tarsi elektrošoku nupurto. Man buvo reikalingas tas mirties pojūtis, kad viskas apsiverstų 180 laipsnių. Kitaip nebūčiau apsisukęs.
Nuo ko prasidėjo pokyčiai į gerąją pusę?
Man padėjo anoniminių alkoholikų klubas. Nuėjau ten ir tai mane išgelbėjo. Alkoholizmas yra vienatvės liga, taip pat apgavikų liga. Tu visą laiką meluoji. Namie, kai gerdavau, tai turėjau tokių slėptuvių alkoholiui… Kai kraustėmės iš namo į kotedžą, žmona sakė, kad daug mano paslėptų fleškių rado, tokiose vietose, kur net aš pats nepagalvočiau. Kai tu visą laiką meluoji, tu neigi savo problemą, bandai visus ir tuo pačiu save apsaugoti, tu tampi profu. Tai yra spąstai.
Ateini į anoniminių alkoholikų susirinkimą, kuriame sėdi 30 tokių pačių kaip tu problemų turinčių žmonių. Ir tu jiems nepaknisi proto. Jie lygiai tą patį daro. Sakai laba diena, esu vienas iš jūsų. Ir tada prasideda tie stebuklai. Tu vienas, jeigu kovoji, visada pralaimėsi. Alkoholis bus už tave stipresnis. Tu neturi kovoti. Tu turi gerbti alkoholį, iš tolo. Duoti jam kelią ir sugebėti praeiti pro šalį.
Įvyko stebuklas ir man dingo noras gerti. Praėjo jau 5 metai. Tačiau aš lygiai taip pat suprantu, kad bet kurią sekundę galiu įkalti ir tai pasibaigs. Šiandien galiu praeiti alkoholio skyrių ir manęs tai nejaudina. Tačiau tu visada gali atkristi. Turi būti budrus. Negali būti vienas, alkanas, piktas.
Būdamas anoniminių alkoholikų klube tu supranti, kad esi ne vienas. Dabar kalbu ir jaučiu, kad man už nugaros tie 30 žmonių stovi ir mane palaiko. Jei paslysčiau, tai grįžčiau pas juos ir jie sakytų, kad viskas gerai, bandyk iš naujo. Ten suradau tikrų draugų, nors mūsų gyvenime ir niekas nesiejo.
Prabilus viešai atsirado žmonių, kurie kreipėsi į mane. Kad būtų drąsiau, eidavau kartu su jais į susirinkimus. Bent tiek prisidedu prie to, kad žmogus kažką darytų. Sunkiausia yra žengti tą pirmą žingsnį.
Nors problema – geriantis vyras namuose, tačiau kenčia visa šeima. Kaip su tuo tvarkėsi jūsų artimiausi žmonės?
Mano žmona niekada neturėjo problemų dėl alkoholio. Bet ji dar ilgiau nei aš iš viso nevartoja alkoholio. Matydama mane, ji savo pavyzdžiu norėjo parodyti man, kad galima gyventi ir be to. Mūsų santykiai pasikeitė, visai kita kokybė bendravimo. Nebebijau būti negražus, nefainas.
Alkoholizmas paliečia visus tau artimus žmones. Mano žmona intuityviai elgėsi teisingai, nors didžioji dalis žmonių daro priešingai. Įprastai artimieji stengiasi nuslėpti tavo problemą. Tai tik dar labiau pablogina situaciją. Reikia leisti geriančiam žmogui pajusti visas pasekmes. Pragėrei teises, turi jų netekti. Išmetė iš darbo, turi jį prarasti.
Jūsų dukra būdama maža matė jūsų blogiausią versiją. Ar iš jos teko išgirsti kažką, kas būtų privertę susimąstyti?
Buvo vienas epizodas, kai ėjau su ja į parduotuvę ir ji parodė į fleškę, kurią aš visada pirkdavau. Ir pasakė garsiai – „tėčio gėrimas“. Dabar tie žodžiai net labiau paliečia. Labiau, nei tuomet.
Kada, po sprendimo nebegerti, pradėjote jaustis gerai?
Tai ilgas procesas. Bet kiekviena proceso dalis buvo kaip atradimų kupina kelionė. Pradedant pirma savaite. Vis kažkas naujo vyksta su manimi. O svarbiausia, kad esu gyvas ir atsakingas už viską, ką pasakau ir padarau. Tas jausmas yra labai brangus. Tapau kitu žmogumi.
Esu net dėkingas alkoholizmui už tai, koks aš esu dabar. Tie atradimai, kuriuos padariau man yra brangiau už viską. Tikrai nieko nekeisčiau. Myliu save tokį. Esu pats sau įdomus. Pasaulis įdomus. Negaliu nieko skųstis. Esu dėkingas už kiekvieną patirtį, kuri manęs nenužudė.
Jau nuo sausio 24-sios per „Go3“ televiziją pradedamas rodyti draminis serialas „Šiukšlyno žmonės“, kuriame vaidinate Zupį. Papasakokite apie savo įkūnytą personažą?
Mano personažas yra pagrindinio herojaus geriausias draugas, reikalų patikėtinis, pilkasis kardinolas, labai komplikuotas ir kompleksuotas žmogus, turintis daug fobijų. Nėra labai geras žmogus.
Ar sudėtinga vaidinti blogą personažą?
Blogą žmogų vaidinti yra žymiai lengviau. Mes save dažniau atpažįstame bloguose poelgiuose negu geruose. Nėra to, kad būtų lengva ar sunku perprasti savo personažą. Kiekvienas atvejis yra atskira tikrovė. Kiekvieną kartą neri į tam tikrą nežinomybę. Profesionalumas susideda iš to, kad mes nebijome eiti ten, kur nežinome, kaip viskas yra. Iš esmės istorijų nėra daug, o svarbiausia, kaip ji būna papasakota. Visada bus meilė, išdavystė, vienatvė, nuodėmės.
Kas vaidinant šiame seriale jums buvo sunkiausia ir privertė susimąstyti?
Darbas šiame seriale buvo ypatingas. Pirmą kartą dirbau su Inesa (režisiere Inesa Kurklietyte – aut. past.). Ir labai vertinu tą patirtį. Aktorių universalumą lemia ne skaičius vaidmenų, kuriuos sukuriame, o skaičius skirtingų žmonių su kuriais mes dirbame. Kiekvienas žmogus atneša naujų požiūrių, kontekstų. Ilgą laiką dirbau su tais pačiais žmonės, o čia buvo naujas žmogus, kuris praplėtė mano požiūrį į darbą, vaidmenį.
Man teko įdomus vaidmuo. Kai senstu, bręstu, mano vaidinami žmonės irgi tampa vis brandesni. Dabar tas brandos laikas, kai patys įdomiausi žmonės. Jie nebėra jaunatviškai primityvūs. Jaunas tu esi 2D, kur matai juodą-baltą, eini-kovoji, pasaulį keiti. Taip pat dar nesu senolis. Esu auksiniame amžiuje, kur turiu ir jėgų, ir išminties. Tai pats turtingiausias metas.
