Tuomet 7-erių Luko gyvenimas pasikeitė akimirksniu – berniukui su broliu leidžiant laiką pas senelius Šakiuose, sprogo benzininė litavimo lempa. Užtiškus degančiam benzinui, jis nudegė 53 proc. kūno ir 20 proc. kvėpavimo takų. Nors medikai prognozavo blogiausią scenarijų, Lukas parodė, kad yra tikras kovotojas, tačiau nelaimė paliko ryškius ženklus – randus ant viso kūno.
Lukui jau 10 metų, jis jau ketvirtokas, laisvalaikį pašventęs dziudo ir šiame sporte skinantis aukščiausias vietas ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse varžybose. Nors po skaudaus įvykio teko metus atsisveikinti su mylimu sportu, kai tik galėjo, vėl į jį grįžo visu pajėgumu.
Berniuko mama Rasa atvira – be galo didžiuojasi jauniausio sūnaus stiprybe ir ryžtu, tačiau visa šeima turi paprastą svajonę: kiek įmanoma sumažinti randus veido šlifavimo CO2 lazeriu procedūrų pagalba ir atlikti dešinės ausies rekonstrukcijos operaciją. Reikalingi ir vaistai, minkštinantys randus ir neleidžiantys jiems plėstis. Nė vienos iš išvardintų priemonių valstybė nekompensuoja, todėl didžiausia viltimi tampa gerų žmonių ir „Išsipildymo akcijos“ pagalba.
Sprogimas, pakeitęs gyvenimą
Apie tai, kas įvyko lemtingąją dieną, Rasa vis dar sunkiai gali pasakoti nesigraudindama. Nors sako, kad laikas gydo, ji neslepia – niekas nepadės užgydyti paliktų emocinių randų.
Prieš daugiau nei trejus metus Lukas su vyresniuoju broliu Vėju vasarojo pas močiutę Šakiuose. Ten sumeistravo medinį stalą ir sugalvojo, kad nori jį pagražinti – padeginti su litavimo lempa, kad išgautų sendintos medienos efektą.
„Močiutės draugas iš kaimynės ar ko pasiskolino vadinamą benzininę lietlempę. Tą vakarą buvo labai karšta, močiutės draugas norėjo pakelti slėgį, o kadangi lietlempė buvo sena, ar ji praleido, ar nuo karščio išsiplėtė ir sprogo.
Kadangi Lukas labai smalsus, nuo pat mažens rūpėjo plaktukai ir vinukai, jis stovėjo už močiutės draugo nugaros, jo visa dešinė pusė buvo išlindusi ir užtiško daug degančio benzino. Brolis sėdėjo toliau, už trijų metrų, ant suoliuko – jam degantis benzinas užtiško ant kojų“, – lemtingą vakarą prisimena mama.
Močiutės draugas greitai pagavo Luką ir įmetė į prūdą, vėliau sugavo ir Vėją ir padarė tą patį, galiausiai įšoko pats. Vėjas nugabentas į Šakių ligoninę, Lukas skubiai nuvežtas į Kauno klinikas.
Rasa graudinasi prisimindama, kaip ją pasiekė žinia apie įvykusią nelaimę – tuo metu dirbo Anglijoje, kadangi yra vilkiko vairuotoja, kai sulaukė vyro skambučio:
„Šeštadienį ryte vyras paskambino, atsargiai paklausė, ką veikiu, kiek pakalbėjome ir jis paklausė: „Tu stovi?“. Vilkike vietos daug, atsakiau, kad stoviu, jis tepasakė: „Atsisėsk. Lukas sudegė. Daugiau sunkiai ką pamenu“, – drebančiu balsu pasakoja ji.
Nors nebuvo vykdomi skrydžiai iš Anglijos į Lietuvą, per parą ji atsidūrė gimtinėje – tuo metu keitėsi darbuotojai, autobusiuku ruošėsi keliauti į Lietuvą ir turėjo vienintelę laisvą vietą. Nors bilietai nebuvo užsakyti, neliko kitos išeities – teko rizikuoti. Iki pat šiandien Rasa dėkinga pasienyje dirbusiems anglams, kuriems paaiškinus situaciją, nekilo jokių bėdų.
Po nelaimės sūnų krikštijo reanimacijoje
Per tą parą, kol skubėjo pas sūnų atgal į Lietuvą, Luką reanimacijoje pakrikštijo, nes situacija buvo kritinė – gydytojai sakė, kad lemtingos trys dienos, patirti trečio laipsnio nudegimai. Kai berniuką atvežė į klinikas, iškart panardino į dirbtinę komą, kitaip grėsė pats blogiausias scenarijus.
11 parų – tiek laiko Lukas praleido komoje. Dėl įvesto karantino, Rasa sūnų galėdavo aplankyti tik pusei valandos, tačiau kiekvieną dieną iš Pasvalio rajono važiavo į Kauną, kad galėtų būti šalia.
„Aš jam pasakodavau, kas dedasi namie, kaip šunys, katė laikosi, kaip viskas bus mokykloje, kaip eisime į pirmą klasę, sekdavau jam pasakas. Ir jis praėjus porai metų po nelaimės jis man pasakė: „Mama, žinok aš viską girdėjau“, nors pirmą dieną mes jį matėme tik stovėdami prie palangės.
Tada atvykome visi – sesės Ugnė, Saulė, brolis Vėjas. Mes netgi šunį pasiėmėm kartu ir stovėdami prie palangės tyliai kalbėjome, bet jis girdėjo – aparatai rodė, kad pradėjo dažnėti kvėpavimas ir širdies dūžiai“, – prisimena mama.
Šis laikotarpis buvo pilnas skaudžių išgyvenimų visai šeimai. Rasa sunkiai renka žodžius prisimindama, kaip sunku po nelaimės buvo jos vyrui, vaikų tėčiui – jis negalėdavo lankyti Luko ligoninėje, nes buvo per sunku…
Prabudinus Luką iš komos, po poros dienų jis perkeltas į palatą, tačiau bėdos nesibaigė – buvo reikalingi perrišimai, kurie būdavo atliekami taikant pilną narkozę ir trukdavo net keturias valandas.
Per du mėnesius, praleistus klinikose, berniukui atlikta daugybė odos persodinimo operacijų, taip pat ausyčių operacija – mama sako jau nesuskaičiuojanti, kiek kartų buvo imta nepažeista oda ir persodinta ant nudegusių vietų.
Rugpjūčio 24 dieną Lukas pagaliau sugrįžo namo, tačiau tuo pasidžiaugti galėjo neilgai – rugsėjo 1-ąją iškeliavo į Kačerginę reabilitacijoms. Po patirtų nudegimų Lukas sunkiai judino rankas ir lankstė pirštus, pats nueidavo nedidelius atstumus – ilgus keliaudavo vežimėlio pagalba. Jau rugsėjo pabaigoje jis pats vaikščiojo ir bėgiojo.
Luko vyresniajam broliui Vėjui atsistatymas buvo lengvesnis – jis nudegė 6 proc. kūno, apdegė kojas, tačiau kalbėti apie tai, kas įvyko, vis dar negali: „Jis man sako: „Mama, aš mačiau brolį degantį“. Įsivaizduokite, kas vyksta vaiko pasąmonėje, matant tokį vaizdą… Neįsivaizduoju, kas tokiu momentu vyksta galvoje.“
Apie sprogimą primena randai
Per daug apie šį įvykį tarpusavyje nesikalba ir Lukas su mama, jei ir paliečia šią temą, tik labai abstrakčiai, stengiasi prisiminti linksmus momentus. „Lukas vis dar nematęs savo nuotraukų… Jis manęs prašė, kad parodyčiau, bet pasakiau, kad dar per anksti…“, – ašaras tramdo mama.
Apie praeitą sunkų etapą primena ne tik nuotraukos, bet ir likę randai – po nudegimo liko nedaug sveikos odos. „Jis visada prašo, kad paglostyčiau randus, nes jis įpratęs, kad taip darau“, – šypteli Rasa.
Šeimai pavyko rasti veiksmingą kremą, kuris stabdo randų plėtimąsi ir juos minkština, jį siunčiasi iš užsienio. Dar viena svajonė – atlikti procedūras su CO2 lazeriu. Jos padėtų sumažinti randus ir išlyginti odą. „Nesitikime, kad Luko oda bus kaip kūdikio, bet randeliai būtų mažesni“, – viltingai sako mama.
Be to, stipriai nukentėjo ir Luko ausytės, ypač dešinioji, tad reikalinga ausies rekonstrukcijos operacija. Kad šios svajonės virstų realybe, prisidėti galime kiekvienas, paaukodamas „Išsipildymo akcijai“.
Visa paaukota suma keliauja į „Išsipildymo akcijos“ sąskaitą – akcijos partneriai netaiko jokių kitų mokesčių.
„Išsipildymo akcijos“ skaidrumu rūpinasi audito įmonė Grant Thornton Baltic.
