Visuomenėje gyvuoja sena tradicija, nurodanti susilaikyti nuo kūdikių laikymo prie veidrodžių ar nerodyti jiems savo atspindžio pirmaisiais gyvenimo metais. Šis paprotys turi daug įdomių interpretacijų, apimančių religinius, ezoterinius ir praktinius aspektus. Tačiau psichologų nuomonė šiuo klausimu kardinaliai skiriasi.
Religijos santykis su veidrodžiu
Pagal krikščionišką tradiciją veidrodis buvo suvokiamas kaip šėtono atributas, o jo naudojimas buvo susijęs su tiems, kurie laikomi nuodėmingais. Rusijoje ilgą laiką žiūrėjimas į veidrodį buvo laikomas neteisingu ir net nuodėmingu poelgiu. Taip pat buvo plačiai paplitęs įsitikinimas, kad veidrodis gali pavogti žmogaus grožį ir jaunystę.
Šios idėjos turėjo įtakos požiūriui į veidrodžių gamybą Rusijoje. Ilgą laiką veidrodžių kūrimo pramonė čia nebuvo vystoma. Iš užsienio atvežti ar vietinių meistrų pagaminti veidrodžiai ne visada buvo idealios kokybės ir galėjo iškreipti atspindį, o tai tik sustiprino aplinkinius prietarus ir prietarus.
Laikui bėgant religinis požiūris į veidrodžius tapo laisvesnis, bet vis dar ribotas. Pavyzdžiui, vienuolynuose vis dar nėra veidrodžių.
Tačiau vis dar gyvas įsitikinimas, kad kūdikiams iki vienerių metų draudžiama matyti savo atspindį. Daugelis žmonių tiki, kad per veidrodį kūdikio siela gali ištrūkti arba į kūdikį gali patekti pikta dvasinė įtaka.
Tačiau šiuolaikiniai psichologai šiam papročiui prieštarauja. Anot jų, veidrodis gali prisidėti prie vaiko vystymosi ir padėti formuotis jo asmenybei, suteikdamas galimybę tyrinėti pasaulį ir atpažinti save per savo atspindį.
Ezoterika ir veidrodis
Veidrodis, be kitų artefaktų, yra apgaubtas ezoterinės magijos paslapties ir neigiamos energijos šydu, nes yra objektas, susijęs su blogio jėgomis. Šiame dvasiniame tinkle jis naudojamas ritualuose, susijusiuose su juodąja magija.
Ezoterikos pasaulyje veidrodis tarnauja kaip priemonė bendrauti su dvasiomis ir esybėmis iš kito pasaulio. Tai savotiškas mistinis portalas, kuris, remiantis įsitikinimais, gali tapti kanalu, kuriuo piktosios dvasios gali patekti ir pakenkti žmonėms.
Remiantis šiuo įsitikinimu, kūdikiams, kurie, kaip manoma, turi jautresnį ryšį su išoriniu pasauliu, pirmaisiais gyvenimo metais griežtai draudžiama rodyti savo atspindį veidrodyje. Tokie veiksmai gali turėti rimtų pasekmių, turint omenyje, kad vaikai, pasak ezoterikų, yra ypač pažeidžiami neigiamos energijos, kurią gali nešti veidrodis.
Praktinis paaiškinimas
Tiriant šios tradicijos šaknis, reikėtų atsižvelgti ir į praktinius aspektus. Senovėje veidrodžiai buvo prabangos prekės, kurios buvo prieinamos ne kiekvienuose namuose. Tai suteikė jiems ypatingą reikšmę ir privertė saugotis vaikų, kad nesugadintų jų brangaus turto. Be to, seni veidrodžiai, kaip dažnai nutikdavo, gali iškraipyti atspindį, sukeldami mažiems vaikams sumaištį ir net baimę, o tai gali pakenkti jų psichinei būklei.
Pastaruoju metu kai kurie gydytojai ir toliau reiškia susirūpinimą dėl veidrodžių poveikio vaikams. Kūdikiai, žiūrintys į iškreiptą atspindį, gali išsigąsti ir nežinoti, kas tai yra, o tai gali būti ypač aktualu naktį, kai atspindys gali būti neaiškus.
Yra ir užmiršta veidrodžių istorija – viduramžiais jiems gaminti buvo naudojamas gyvsidabris, žinomas dėl savo toksiškumo. Ši liūdna aplinkybė suteikė papildomų atsargumo priežasčių.
Psichologų nuomonė
Profesionalių vaikų psichologų požiūris šiuo klausimu kardinaliai skiriasi. Jie teigia, kad tėvai elgiasi teisingai, suteikdami savo vaikams galimybę bendrauti su veidrodžiais nuo pat jų gyvenimo pradžios.
Ekspertų nuomone, veidrodis, matomas nuo gimimo, padeda kūdikiui pradėti identifikuoti save. Tai svarbu asmenybės formavimuisi ir bendravimo įgūdžiams.
Nuo pat gimimo vaikas domisi savo atspindžiu, o laikui bėgant pradeda sąmoningiau su juo bendrauti, keisdamas veido išraiškas ir suvokdamas, kad gali daryti įtaką savo išvaizdai. Taigi veidrodis tampa vertinga vaiko psichologinės raidos priemone ir padeda jam geriau suprasti save bei jį supantį pasaulį.
