Devyni draugai – Rokas, Karolis, Martynas, Neilas, Audrius, Armantas, Mindaugas ir du Justai – lankė tą pačią Kauno gimnaziją, mokėsi toje pačioje klasėje ir kartu praleido daug laiko. Jie sportavo, laikė brandos egzaminus, o baigę mokyklą visi nusprendė kartu atlikti karinę tarnybą – tarsi „Vakarų fronte nieko naujo“ herojai, pasakoja Lietuvos kariuomenė.
Šiandien, jie jau ne tik geri draugai, bet ir ginklo broliai, drąsiai tvirtinantys, kad tarnyba kariuomenėje dar labiau sustiprino jų tarpusavio ryšį.
„Mūsų klasėje buvo 14 vaikinų, ir iš jų 10 pasirinko atlikti karinę tarnybą. Devyni iš mūsų – Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalione, o vienas – Rukloje“, – pasakoja vaikinai, prisimindami, kad mintis eiti kartu į kariuomenę kilo dar dešimtoje klasėje. Iš pradžių tai buvo tik juokas, tačiau vėliau tapo realiu planu.
Visi jie buvo sportuojantys, domėjosi sveika gyvensena, tad mintis kartu su draugais išbandyti kariškus iššūkius greitai tapo viliojančia realybe. Kai tik baigė gimnaziją, jie pasiryžo kartu savanoriškai užsirašyti į Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą. „Kai atėjome, darbuotojai tiesiog pasimetė. Jie pasakė, kad dar niekada tiek žmonių kartu nebuvo atėję“, – juokiasi vaikinai.
Pradžia nebuvo lengva. Pirmiausia jie buvo įsitikinę, kad tarnybą atliks Rukloje, tačiau sužinoję, kad Inžinerijos batalionas dar turi laisvų vietų, persigalvojo ir pasirinko tarnybą Kaune. Dėl to, be tarnybos specifikos, didelę įtaką turėjo ir praktinis aspektas – jiems buvo patogiau ir greičiau grįžti namo savaitgaliais.
Aplinkinių reakcijos į jų sprendimą buvo įvairios. Ne visi palaikė jų pasirinkimą atlikti karinę tarnybą. Kai kuriems draugams ir tėvams kilo nesutarimų, nes jie norėjo, kad jauni žmonės pirmiausia pasimokytų, o ne eiti į kariuomenę. Tuo tarpu patys vaikinai pasakoja, kad daug kas juos gąsdino: „Sakė, kad bus sunku, kad maistas prastas, kad mus baus už kiekvieną smulkmeną“. Tačiau, pasak jų, viskas buvo gerokai lengviau, nei įsivaizdavo. Pavyzdžiui, maistas kariuomenėje nustebino – pasirodė skanus, nors ir kartais pasikartojantis.
„Patirtis kariuomenėje mums labai patinka. Visada sako, kad sunku – tačiau sporto stovyklose būdavo daug sunkiau. Čia viskas subalansuota – mokslas ir sportas. O dėl bausmių – na, kai kuriose situacijose jų gauname, bet tai dažniausiai papildomas sportas, o tai mus motyvuoja“, – juokiasi draugai.
Pradžia buvo nelengva: griežta dienotvarkė, ankstyvas kėlimasis, valgymas pagal nustatytą grafiką, bendros spintelės ir kambariai, asmeninės erdvės trūkumas. Pirmomis savaitėmis jiems net kilo klausimas: „Koks velnias mus čia nešė?“ Tačiau po kelių savaičių atsirado daugiau žinojimo, įpročio ir disciplina. „Po 2-3 savaičių stresas atslūgo, viskas tapo įdomu, ir rutina pradėjo teikti džiaugsmą“, – tvirtina jie.
Dabar jie skaičiuoja jau trečią tarnybos mėnesį. Kiekvieną dieną 24 valandas per parą praleidžia kartu: kartu keliasi, prausiasi, valgo, sportuoja ir leidžia laisvalaikį. Toks bendras gyvenimas sukuria daug iššūkių – kartais ir nesutarimų, tačiau jie greitai išnyksta, kai tenka susidurti su didesniais iššūkiais.
„Būna, kad ir pasipyktame, ir apsižodžiuojame, nes vienas kitas nepaklojo lovos, nesutvarkė spintelės ar kambario. Tačiau šie buitiniai nesutarimai greitai praeina, ir mes vėl tampame kaip broliai, kai susiduriame su tikrais iššūkiais“, – sako vaikinai.
Visi devyni draugai stengiasi vienas kitą motyvuoti, palaikyti, kai kam nors sunku. „Kol kas niekas nepalūžo, nors būryje tokių, kurie negalėjo ištverti, buvo jau pirmame miške“, – juokiasi vaikinai, dėkodami vieni kitiems už stiprybę ir palaikymą.
Paklausti, ar dabar, žvelgdami atgal, vis tiek pasirinktų tą patį kelią ir po gimnazijos eiti į kariuomenę, vaikinai atsako: „Ar kartotume pradžią? Ne. Bet išbraukus pirmas tris savaites, kai viskas buvo sunku ir neaišku, tikrai taip – dabar patinka, ypač su draugais.“
