Retas Klaipėdoje sutiktas jaunas žmogus gali pasigirti, kad yra kilęs iš vienuolikos vaikų šeimos, kad jo mama apdovanota ordinu už nuopelnus Lietuvai, o jam pačiam suteiktas gimtojo miesto garbės piliečio vardas. Visu tuo gali pasidžiaugti Oksana Auškalnytė-Mockuvienė – talentinga ir darbšti menininkė.
Ji Klaipėdos universiteto Menų akademijoje baigė bakalauro ir magistro studijas, įgijo atlikimo meno (dainavimo) specialybę.
Šiuo metu Oksana dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir yra Slengių Šv. Jono Pauliaus II parapijos vargonininkė, kuri yra subūrusi nedidelį chorą. Kaip solistė dainuoja ir gieda visoje Lietuvoje.
Muzikiniame teatre Oksana sukūrė įvairius vaidmenis, tarp jų – Diana operetėje „Orfėjas pragare“, Ceitelė miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, peliukas operoje vaikams „Žvaigždžių opera“, mergina operoje „Meilės eliksyras“ ir daugelis kitų. Kiekvienas jos pasirodymas scenoje spinduliuoja profesinį meistriškumą ir ypatingą emocinę galią.
Ji taip pat aktyviai dalyvauja pedagoginėje veikloje – kartu su kolege Rosana Štemanetian moko Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro auklėtinius teatralizuoto dainavimo.
Oksana sako, kad ši veikla jai suteikia daug džiaugsmo ir atveria galimybes dalytis savo žiniomis su jaunąja karta.
Oksana kilusi iš daugiavaikės šeimos, kurioje mama Magdelena ir tėtis Algirdas užaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo vienuolika vaikų. Magdelena Auškalnienė apdovanota Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.
Oksanai taip pat suteiktas Šilalės miesto garbės pilietės vardas, atspindintis jos ryšį su gimtąja vieta ir vertybes, kurias ji puoselėja.
Laisvalaikiu Oksana su didžiuliu atsidavimu moko dainuoti savo penkerių metų dukterėčią Sofiją Merkelytę, kurios talentas ir pasiekimai, tokie kaip dalyvavimas prestižiniuose konkursuose, pvz., „Dainų dainelėje“, džiugina tiek šeimą, tiek platesnę auditoriją.
Oksana yra laimingai ištekėjusi moteris: vyras Tomas – vyriausiasis kapitono padėjėjas, dinaminio pozicionavimo operatorius.
Jauna šeima turi daug gražių svajonių ir planų, o laisvalaikiu stengiasi kuo daugiau keliauti, nes kelionės suteikia galimybę daugiau laiko praleisti kartu, toliau puoselėjant ryšį ir išlaikant harmoniją tarp darbų ir kasdienybės.
Oksana, kaip prasidėjo jūsų kelias į dainavimo, operos pasaulį? Kas įkvėpė pasirinkti šią profesiją?
Mano kelias į muzikos ir operos pasaulį prasidėjo dar vaikystėje, augant didelėje, muzikalioje šeimoje. Muzika mūsų namuose skambėdavo nuolat – turėjome savo šeimos ansamblį, kur dainuodavome įvairias dainas – nuo populiariosios estrados iki giesmių.
Tad muzikuoti pradėjau natūraliai, kartu su artimaisiais. Būdama vaikas, norom nenorom turėjau mokytis iš vyresnių – sesių, brolių ir net tėvų, kurie buvo mano pirmieji mokytojai. Jų kantrybė ir aistra muzikai mane įkvėpė.
Dar tada, kai vos galėjau suprasti, kas yra scena, jau dalyvaudavau mūsų pasirodymuose ir koncertuose.
Svarbus etapas mano gyvenime buvo bažnyčia – dar būdama moksleivė pradėjau vargonininkės kelią. Iš pradžių vargonininkė buvo mano sesuo, tačiau vėliau šį vaidmenį perėmiau aš.
Tas laikas buvo labai ypatingas – supratau, kaip muzika gali paliesti žmonių širdis ir kokią prasmę ji suteikia kasdienybei.
Būtent bažnyčia ir giedojimas atvėrė duris į muzikos pasaulį ir įkvėpė mane siekti profesionalios muzikos karjeros. Šis kelias nuo pat pradžių buvo pilnas iššūkių, bet ir džiaugsmo, vedusio mane į didžiąją sceną.
Bažnyčia ir giedojimas atvėrė duris į muzikos pasaulį ir įkvėpė mane siekti profesionalios muzikos karjeros.
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre atlikote įvairių vaidmenų. Kuris jums įsimintiniausias?
Prisimenu, kai tik pradėjau dirbti teatre, gavau Lizės vaidmenį miuzikle „Čikaga“. Buvau ką tik baigusi mokslus ir galvojau tik apie dainavimą.
Maniau, kad tai bus pagrindinis mano darbas (juokiasi). Tačiau šis vaidmuo tapo tikru iššūkiu, nes mano personažas turėjo šokti kartu su baleto trupe visą numerį miuziklo pradžioje.
Nebuvau pasiruošusi tokiems judesių išbandymams, todėl tai sukėlė daug streso – reikėjo greitai įsilieti į baleto šokėjų choreografiją ir labai stipriai neišsiskirti.
Pamenu, kokia buvau sutrikusi, abejojau, ar sugebėsiu visa tai atlikti. Tačiau, įdėjus daug darbo ir pastangų, pavyko įveikti šį iššūkį.
Dabar visa tai prisimenu su šypsena. Šis vaidmuo pareikalavo ne tik daug pastangų, bet ir tapo svarbia pamoka, kuri parodė, jog teatre dainavimas, aktorystė ir judesys yra neatsiejami. Tokios patirtys ne tik ugdo profesionalumą, bet ir leidžia geriau suprasti save kaip atlikėją.
Kas jums yra svarbiausia, ruošiantis naujam vaidmeniui: ar daugiau dėmesio skiriate technikai, ar emociniam vaidmens išgyvenimui?
Ruošiantis naujam vaidmeniui, visada pirmumą teikiu jausmams. Manau, kad būtent emocijos paliečia kitą žmogų ir sukuria tą tikrą ryšį su publika.
Tačiau labai svarbu, kad jausmai ir technika eitų kartu – tik taip galima išlaikyti balsą ir tinkamai perteikti visas emocijas. Technika yra tarsi pamatas, kuris padeda valdyti balsą ir užtikrinti, kad viskas būtų atlikta profesionaliai.
Ruošiantis naujam vaidmeniui, visada pirmumą teikiu jausmams. Manau, kad būtent emocijos paliečia kitą žmogų ir sukuria tą tikrą ryšį su publika.
Tačiau jei vaidmenyje nėra jausmo, jis tampa tuščias. Todėl pirmiausia stengiuosi pajusti personažą, suprasti jo emocijas ir išgyvenimus, o tada su technikos pagalba juos išreikšti. Tai leidžia sukurti tikrą, gyvą vaidmenį, kuris pasiekia žiūrovų širdis.
Kartu su kolege Rosana Štemanetian dirbate su Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro auklėtiniais. Ką jums duoda šis pedagoginis darbas?
Šis darbas yra ne tik reikalaujantis daug jėgų ir atsidavimo, bet ir labai praturtinantis, moko mus pačias kantrybės, empatijos ir nuolatinio tobulėjimo.
Kiekvienas jaunų talentų žingsnis į priekį suteikia didžiulį džiaugsmą, o jų kūrybiškumas ir noras mokytis įkvepia dar labiau stengtis. Šis darbas nėra vien tik mokymas – tai abipusis procesas, kuriame tiek mes, tiek auklėtiniai nuolat augame.
Ar atlikėjas turi būti ir geras aktorius? Gal teatralizuotas dainavimas prisideda ir prie asmeninio vaikų, jaunuolių tobulėjimo?
Manau, kad atlikėjas turi būti ir geras aktorius. Dainavimas ir aktorystė scenoje yra neatskiriami – muzika yra ne tik garsas, bet ir emocija, istorija, kurią reikia perteikti auditorijai.
Scenoje vien technikos nepakanka, todėl gebėjimas įsijausti, perteikti personažą ar jausmą yra esminis. Kalbant apie vaikus ir jaunuolius, teatralizuotas dainavimas labai prisideda prie jų asmeninio tobulėjimo.
Scenoje jie mokosi drąsos, kūrybiškumo ir saviraiškos. Laisvės pojūtis, kurį jie patiria viešumoje, padeda ne tik scenoje, bet ir kasdieniame gyvenime – jie tampa atviresni, pasitiki savimi, geba išreikšti savo emocijas. Tai įgūdžiai, kurie išlieka visam gyvenimui ir yra neįkainojami.
Kas yra sudėtingiausia mokant vaikus teatralizuoto dainavimo?
Mokant vaikus teatralizuoto dainavimo sudėtingiausia rasti balansą tarp kūrybiškumo ir disciplinos. Vaikai natūraliai turi daug fantazijos ir energijos, tačiau jiems kartais sunku sutelkti dėmesį ir išlaikyti darbingą nusiteikimą repeticijų metu.
Kūrybiškumas – kiekvienam esminis elementas, kuris skatina drąsiai išreikšti save, eksperimentuoti ir atrasti dainavimo bei vaidybos džiaugsmą. Ir vaikams tai labai svarbu. Tačiau be disciplinos šis procesas gali tapti chaotiškas (juokiasi).
Siekdama suderinti šiuos du aspektus, stengiuosi kurti draugišką, palaikančią aplinką, kurioje vaikai jaučiasi laisvai, tačiau supranta, kad pasiekimai reikalauja darbo ir susitelkimo.
Žaidimų elementai, įtraukti į repeticijas, padeda ugdyti jų kūrybiškumą, o aiškios taisyklės ir mažų tikslų siekimas moko atsakomybės. Man svarbiausia, kad vaikai ne tik išmoktų dainuoti ir vaidinti, bet ir mėgautųsi tuo, ką daro.
Ar jaunimas nori mokytis šio meno?
Jaunimas tikrai noriai jungiasi į kūrybinę veiklą, nes menas suteikia jiems galimybę ne tik mokytis, bet ir atrasti save.
Šio meno svarba jaunų žmonių gyvenime yra neįkainojama – tai kur kas daugiau nei tik kūrybinių gebėjimų ugdymas. Per dainavimą, teatrališkumą ir kūrybinę veiklą scenoje jaunimas ugdo pasitikėjimą savimi, mokosi išreikšti emocijas, suprasti save ir pasaulį.
Menas tampa gyvenimo mokykla, kurioje vaikai ir jaunuoliai išmoksta drąsos, gebėjimo bendrauti, susitvarkyti su iššūkiais ir dirbti komandoje.
Kūrybinis procesas padeda vaikams ir jaunimui išlaisvinti vaizduotę, lavinti atkaklumą ir atsakomybę. Šie įgūdžiai neabejotinai pravers kiekviename jų gyvenimo etape.
Nors grupė dar jauna, jau dabar matome, kaip vaikai ir jaunimas su džiaugsmu dalyvauja repeticijose, smalsiai mokosi ir atranda naujus gebėjimus.
Menas jiems tampa ne tik laisvalaikio užsiėmimu, bet ir tvirtu pagrindu tolimesniam gyvenimui. Tai sritis, kuri padeda ne tik kurti, bet ir įveikti gyvenimo sunkumus, siekti tikslų ir būti atviriems naujoms galimybėms. Šie įgūdžiai, įgyti per meną, lydės juos visą gyvenimą.
Augote daugiavaikėje šeimoje, kurioje tikriausiai buvo daug džiaugsmo ir iššūkių. Kaip tai formavo jūsų gyvenimo kelią ir karjeros pasirinkimus?
Augti daugiavaikėje šeimoje buvo tikra gyvenimo mokykla, kupina džiaugsmo, šilumos ir neišvengiamų iššūkių. Būdama jauniausia, visada turėjau iš ko mokytis – vyresni broliai ir seserys buvo mano pavyzdžiai, o jų patirtis ir išmintis padėjo formuoti mano charakterį.
Šeimoje buvo labai svarbus dalijimasis: laiku, dėmesiu, patirtimi ir, žinoma, muzika. Tai išmokė mane bendruomeniškumo, empatijos ir supratimo, kad tikroji stiprybė slypi vienybėje ir gebėjime palaikyti vienas kitą. Muzika užėmė ypatingą vietą mūsų šeimos gyvenime.
Turėjome savo ansamblį, rengdavome koncertus, o muzikuodami kartu ne tik stiprindavome tarpusavio ryšį, bet ir mokėmės vieni iš kitų.
Šios akimirkos ne tik padėjo man atrasti savo gyvenimo kelią, bet ir išmokė disciplinos, atsakomybės bei komandinio darbo svarbos.
Muzika tapo neatsiejama mūsų šeimos tradicijų dalimi, o tie momentai mane lydėjo per visą gyvenimą. Šeimos vertybės – meilė, vienybė ir pasitikėjimas – tapo mano gyvenimo ir karjeros pagrindu. Jos išmokė mane ne tik siekti tikslų, bet ir dalytis savo džiaugsmu bei talentu su kitais.
Šeima man buvo ir yra didžiausias užnugaris – vieta, kur visada galiu rasti palaikymą, motyvaciją ir šilumą.
Muzika man yra kur kas daugiau nei profesija – tai būdas sujungti žmones, dalytis emocijomis ir įkvėpti. Šeimos įtaka mane lydi iki šiol, o jos pamokos ir vertybės tapo neatsiejama mano asmenybės ir profesinės kelionės dalimi.
Jūsų mama buvo apdovanota už atsidavimą vaikų auginimui. Ką jums tai reiškia?
Mano mamos apdovanojimas už atsidavimą vaikų auginimui yra ne tik jos darbų įvertinimas, bet ir visos šeimos vertybių atspindys.
Tai pripažinimas, kuris parodo, kokia svarbi yra meilė, rūpestis ir atsidavimas kiekvienam šeimos nariui. Mamos begalinė kantrybė, šiluma ir gebėjimas rasti laiko visiems, net kai gyvenimas nelepino, yra tikras įkvėpimas.
Augdama stebėjau, kaip mama nepailstamai rūpinosi mūsų šeima, kiekvienam skirdama ne tik dėmesį, bet ir savo širdį.
Ji visada buvo mūsų šeimos širdis – tas žmogus, kuris suburia, įkvepia ir visada tiki mumis. Augdama stebėjau, kaip mama nepailstamai rūpinosi mūsų šeima, kiekvienam skirdama ne tik dėmesį, bet ir savo širdį.
Šiandien suprantu, kad tokia meilė ir stiprybė nėra savaime suprantama – tai nepaprastas mamos gebėjimas dalintis savimi su kitais.
Esu laiminga, kai mano mama atvyksta į Muzikinį teatrą ir gali stebėti spektaklius ar koncertus, kuriuose aš dainuoju.
Mamos pavyzdys man įkūnija šeimos vertybes, kurias laikau svarbiausiomis: tarpusavio palaikymą, pagarbą ir meilę, kuri įveikia bet kokius sunkumus.
Ji išmokė, kad tikra stiprybė slypi ne materialiuose dalykuose, o artume, rūpestyje ir sugebėjime dalintis tuo, ką turi, su savo artimaisiais.
Toks pripažinimas ne tik sušildo širdį, bet ir įpareigoja mane pačią puoselėti šias vertybes savo šeimoje. Mano mama Magdelena taip pat gimė ir augo vienuolikos vaikų šeimoje.
Niekur iš savo gimtojo Šilalės rajono neišvyko, baigė Kvėdarnos vidurinę mokyklą. Užauginusi vaikus daugiavaikė mama siekė aukštojo išsilavinimo: 2007 metais baigė Klaipėdos universitetą ir įgijo edukologijos bakalauro laipsnį, 2012 metais baigusi Kauno technologijos universitetą, įgijo viešojo administravimo magistro laipsnį.
Labai didžiuojuosi savo mama. Užauginusi vaikus ir baigusi mokslus, mama pirmą kartą gyvenime galėjo leisti sau atostogas ir išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas (bilietus padovanojome mes, vaikai). Visi Auškalnių vaikai baigė mokslus ir įgijo profesijas, o kai kurie dar ir šiuo metu studijuoja.
Ką jums reiškia būti Šilalės garbės piliete?
Būti Šilalės garbės piliete – didžiulė garbė ir atsakomybė. Juk esu kilusi iš Kvėdarnos miestelio Šilalės rajone – vietos, kurioje prasidėjo mano gyvenimo kelionė.
Šilalė man yra daugiau nei tiesiog geografinė vieta. Tai žmonės, bendruomenė ir tradicijos, kurios formavo mano vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Šis pripažinimas reiškia ne tik mano darbų ir pastangų įvertinimą, bet ir stiprų ryšį su gimtine.
Gerbti savo šaknis man reiškia suvokti, kad kiekvienas pasiekimas yra glaudžiai susijęs su vieta, iš kurios esu kilusi.
Gimtoji vieta man suteikia pagrindą, įkvėpimą ir stiprybę, kurios lydi mane visur. Būti Šilalės garbės piliete – atsakomybė.
Tai įpareigoja dalintis savo patirtimi, prisidėti prie gimtinės gerovės ir skatinti jos augimą. Man svarbu puoselėti tradicijas, stiprinti bendruomenės dvasią ir kurti naujas galimybes, kurios įkvėptų tiek dabartį, tiek ateitį. Šis titulas simbolizuoja ne tik pasididžiavimą savo kilme, bet ir nuolatinį įsipareigojimą savo kraštui.
Kaip įsivaizduojate savo idealų ateities gyvenimą? Galbūt norėtumėte išbandyti kažką naujo?
Mano idealus ateities gyvenimas – tai pusiausvyra tarp darbo, kuris įkvepia ir džiugina, bei asmeninio gyvenimo, pilno šilumos ir artimų žmonių.
Norėčiau dirbti srityje, kur galiu realizuoti savo kūrybiškumą, prisidėti prie prasmingų projektų ir kurti tai, kas skatina bendruomenę augti. Svarbiausia – jausti, kad tai, ką darau, turi prasmę ir teikia džiaugsmą.
Taip pat svajoju išbandyti naujas veiklas, kurios praplėstų akiratį ir suteiktų naujų potyrių. Galbūt tai būtų projektas, sujungiantis meną, kultūrą ir bendruomenės įtraukimą, arba naujos srities pažinimas, kuris mestų iššūkį mano žinioms ir gebėjimams.
Asmeniniame gyvenime norėčiau daugiau keliauti, atrasti naujus pasaulio kampelius ir patirti tai, kas įkvepia.
Labiausiai vertinu akimirkas, kurios praturtina ne tik patirtimis, bet ir artumu su šeima bei draugais. Man idealus gyvenimas – tai nuolatinis tobulėjimas, nuoširdumas ir džiaugsmas mažais, bet prasmingais dalykais.
