Iš pirmo žvilgsnio – graži, pasitikinti savimi moteris. Tačiau už Jelenos Simonovos šypsenos slepiasi nelengva gyvenimo istorija. Nuo kūdikystės ji gyvena su cerebriniu paralyžiumi – diagnoze, kuri daugeliui skamba kaip nuosprendis. Tačiau Jelena pasirinko ne pasiduoti, o įrodyti, kad ir su tokia diagnoze galima gyventi visavertį, prasmingą gyvenimą.
Jelena gimė su centrinės nervų sistemos pažeidimais, kurių, kaip įtaria, galėjo sukelti gimdymo metu naudotos akušerinės replės. Tai nulėmė cerebrinį paralyžių – sutrikimą, kuris lydi ją iki šiol.
„Tėvai iš pradžių nieko neįtarė, tačiau maždaug po dešimties mėnesių pradėjo pastebėti neįprastą raumenų įtampą ir judėjimo sunkumus“, – pasakoja Jelena. Diagnozė buvo aiški – cerebrinis paralyžius.
Vaikystė – tarp skausmo ir reabilitacijos
Prasidėjo ilgi metai, lydimi nuolatinių vizitų pas medikus, skausmingų procedūrų ir fizinės reabilitacijos. Jelenos vaikystė buvo užpildyta masažais, parafino aplikacijomis, mankštomis, o vėliau – baseinu, kuris vienintelis nesukeldavo fizinio skausmo.
Ieškodami pagalbos, tėvai kreipėsi net į netradicinės medicinos gydytoją prie Juodosios jūros. Jo taikytos metodikos, įskaitant taškinį masažą ir specialiai parinktus aukštakulnius, padėjo Jelenai pasiekti milžinišką pažangą – ji pradėjo vaikščioti savarankiškai.
Nors intelekto sutrikimų nebuvo, fiziniai sunkumai ir kalbos neaiškumas vertė Jeleną jaustis kitokia. Ji kentė ne tik fizinį skausmą, bet ir patyčias iš bendraamžių. Visgi mergaitė rado stiprybės – mokėsi dviejose mokyklose: bendrojo lavinimo ir muzikos. Grodama pianinu ji lavino paralyžiaus paveiktą ranką.
„Tais laikais aš jaučiau kaltę, kad mano tėvams tenka tiek daug iškęsti dėl manęs. Tad stengiausi iš visų jėgų – reabilitacijoje, moksluose, visur“, – atvirauja Jelena.
Šiandien Jelena gyvena savarankiškai, nors liga vis dar primena apie save. Kairė kūno pusė silpnesnė, o vaikščioti be aukštakulnių – sudėtinga. Kartais ją kamuoja ir fibromialgijos epizodai. Vis dėlto, ji nesiskundžia – sportuoja, stiprina raumenis, ir kasdien gyvena visavertį gyvenimą.
„Moku džiaugtis mažais dalykais – galbūt net labiau nei kai kurie visiškai sveiki žmonės“, – sako ji.
Svarbiausia – tikėjimas ir valia
Jelena įsitikinusi – diagnozė neturi tapti viso gyvenimo centru. Filosofijos ir psichologijos žinios padėjo jai suvokti, kad net ir sunkiausioje situacijoje žmogus turi pasirinkimą.
„Tu nepasirinkai savo diagnozės, bet visada gali pasirinkti, ką su ja daryti. Net mažiausias žingsnis į priekį – tai jau tavo pergalė“, – sako Jelena, kviesdama visus nepasiduoti.
Jos istorija – tai ne tik apie fizinę negalią, bet ir apie nepalaužiamą valią, tikėjimą savimi bei gebėjimą iš skausmo sukurti stiprybę.
