„Kažkurį laiką aš buvau mirusi (…). Nuo mano krūtinės nenukrisdavo gnybtai, kurie mane spaudė, o laikas sustojo, jis nėjo, aš turėjau tik išbūti, nebuvo kitos išeities“, – pirmuosius metus po buvusio vyro mirties prisimena Edita Mildažytė. Sprogstančia energija, jaunatvišku gaivališkumu ir elegancija trykštanti žurnalistė LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ kalba ne apie projektus, užtarnavusius jai žmonių simpatijas, o įvykius gyvenime, kurie ją suformavo – meiles, vaikystę ir netektis.
– Ar tiesa, kad tavo tėvai išsiskyrė, kai tau buvo vos vienas mėnesis?
– Aš turiu tokių laiškų, kuriuose močiutė rašė mano mamai į gimdymo namus: „Ar Vytautas taip ir nepasirodė?“, bet turbūt taip – jis nepasirodė. Jie buvo susituokę, tačiau mano tėvas yra atskira istorija. Jis buvo vienas žaviausių Kauno vyrų, kuris, kaip koks Ernestas Hemingvėjus, vedė visas moteris, kurias mylėjo – pamočių turėjau tikrai ne vieną.
Dėl tos priežasties aš labai gerai žinau, kaip veikia santykiai šeimoje ir moku juos atpažinti. Aš buvau viskuo: buvau podukra, turėjau įseserių, pati buvau įseserė, pati buvau pamotė. Visus santykius atpažįstu iš tolo, man nereikia nieko sakyti, man užtenka įeiti į kambarį ir aš galiu pasakyti, kas su kuo susimokė, kas ko nekenčia, kas su kuo ką tik permiegojo. Aš esu kaip sovietų disidentas, kuris įėjęs į kambarį be žodžių supranta, apie ką eina kalba.
Jis vesdavo pačias įdomiausias to laiko moteris ir vėliau bandydavo nuosekliai jas perauklėti.
– Kai kalbi apie savo tėvą man peršasi mintis, kad obuolys nuo obels netoli krenta – nemanai, kad perėmei jo savybes? Buvai pasiutusi, vyriškių turėjai ne vieną.
– Beveik sutikčiau dėl mano ir tėvo panašumų, bet yra vienas esminis skirtumas – manęs nepaliko nė vienas vyras. Jį paliko visos. Jis vesdavo pačias įdomiausias to laiko moteris ir vėliau bandydavo nuosekliai jas perauklėti. Aš išsiskyrusi esu tik vieną kartą, kitaip nei mano tėvas. Mano santykiai su mano vyrais niekada nebuvo komplikuoti, mano vaikų tėvas yra toks pats mano draugas, koks buvo amžinatilsį Gintas ar dabar yra Saulius.
Aš dažnai galvoju, kad mano mama ir tėtis susitiko tik tam, kad pagimdytų mane, nes viename kambaryje juos įsivaizduoju išbūnant tik kokį pusvalandį. Jie abu žavios asmenybės. Mano mama ir tėtis buvo du geriausi priešai.
– Kas tavyje yra likę iš tavo vaikystės? Ar tave augino seneliai?
– Galvojant, kad vaiko vertybės formuojasi vaikystėje, visos mano vertybės atėjo iš senelių namų, dėl to esu kitokia nei dauguma mano amžiaus vaikų. Aš užaugau kitoje kartoje nei mano bendraamžiai. Aš užaugau Smetonos Lietuvoje – su tomis vertybėmis ir to takto suvokimu. Dėl to daug dalykų man atrodo kitaip, dėl to daug su kuo aš nesutinku.
Man reikėjo pagimdyti du vaikus, kad suprasčiau, jog šeima jam yra primestas dalykas. Tačiau galėčiau pasakyti, kad Gintas mus išskyrė.
– Kur vaikystėje buvo tavo mama, ar ji buvo užsivertusi darbais?
– Mano mama yra nuostabi moteris, ji turi labai daug žavingų savybių, ji nebloga mama. Tačiau ji yra mama draugė. Mes visada sunkiai gyvenome, pagrindinis duondavys šeimoje ir buvo ji. Pavyzdžiui – niekada nevažinėjome autobusais, jeigu galėdavome. Jeigu daiktą būdavo galima parsitempti nevažiuojant, o einant – pavyzdžiui, automobilio pusašį – mes jo ir neveždavome.
Mamos darbas turėjo didelės reikšmės šeimos išlikimui. Mes buvome taip susigyvenusios, kad man tekdavo rūpintis sese (…) ir aš ja rūpinausi, iki kol pati ištekėjau. Visi mano bernai pirma susipažindavo su Audrute, nes aš visur eidavau su ja, net į pasimatymus.
– Kaip manai, ar laikytum savo pirmąją santuoką nesėkme?
– Aš manau, kad beveik visos skyrybos nutinka moters iniciatyva. Aš labai mylėjau savo pirmą vyrą, turbūt niekada nieko panašaus nesu išgyvenusi, nors metams bėgant atmintis priblėsta, mano istorija buvo kaip iš kino filmo, kur vyras bėga, o moteris šaukia: „Nepalik.“ Buvau labai įsimylėjusi. Mano vyras buvo spekuliantas, dabar galvoju, kad jis būtų buvęs gabus odos dizaineris, jei laikai būtų buvę kitokie.
Jis turėjo daug savybių, kurios man imponavo ir, žinoma, buvo dieviškas seksas, negaliu to nuslėpti.
Jis turėjo labai gražią sielą, buvo labai švarus žmogus, turėjo valstietišką sielą, kas man labai patiko. Jis buvo ne sistemos žmogus, gyveno slaptą gyvenimą, niekuomet nepriklausė nuo sovietinių struktūrų – tai darė man įspūdį. Jis turėjo daug savybių, kurios man imponavo ir, žinoma, buvo dieviškas seksas, negaliu to nuslėpti. Man reikėjo pagimdyti du vaikus, kad suprasčiau, jog šeima jam yra primestas dalykas. Tačiau galėčiau pasakyti, kad Gintas mus išskyrė.
Gintautas Vyšniauskas ir Edita Mildažytė / G. Skaraitienės / BNS nuotr.
– Ar niekada nesigailėjai, kad išsiskyrei?
– Pirmus ketverius metus keldavausi naktimis ir eidavau pas jį (…). Eidavau to, ką ten palikau. Tai yra ilga istorija ir ganėtinai privati (…). Man labai keista, kai išsiskyrusios poros sako, jog skyrybose nėra pykčio – tai įmanoma tik jei esate dvi atšalusios bulvės. Pykčio fazės yra visada, klausimas, kaip toje fazėje sugebi išbūti, kaip sugebi su ja susitvarkyti (…). Dabar bendravome senokai, tačiau, ištikus bėdai, po mano vyro, pirma skambinčiau jam.
Pirmus ketverius metus keldavausi naktimis ir eidavau pas jį. Eidavau to, ką ten palikau.
– Kuo tave pakerėjo tavo antrasis vyras?
– Tai buvo nelaimingas atsitikimas, iš kurio abu turėjome išlipti. Kai abu iš jo išlipome, jis pasakė, kad nieko stipresnio ir nieko tikresnio nėra patyręs, todėl nėra pasiruošęs manęs atsisakyti. Aš atsakiau, kad nesu pasiruošusi su juo gyventi, o jis atsakė: „Aš kaip nors“ (…). Būna situacijų gyvenime, kai tau nepatogu pasakyti „ne“. Lygiai taip buvo su Gintu. Turbūt pakankamai ilgai jo nemylėjau, bet jis buvo man toks geras, toks padorus ir toks nujaučiantis, ko galėčiau norėti. Jis išmokė mane gyventi dviese, jis išmokė mane daugybės dalykų.
Tai buvo nelaimingas atsitikimas, iš kurio abu turėjome išlipti. Kai abu iš jo išlipome, jis pasakė, kad nieko stipresnio ir nieko tikresnio nėra patyręs, todėl nėra pasiruošęs manęs atsisakyti.
– Kas pirmas sužinojo, kad Gintas serga nepagydoma liga – jis pats ar tu?
– Mes buvome taip arti, kad vieną vasarą aš pati supratau, kad jis serga. Supratau, kad kažkas yra ne taip. Vasarą norėjosi nustumti visas bėdas į šalį, be to, tas jau nieko nebūtų pakeitę. Esminė diena buvo Jogailos Morkūno 40–metis (…). Jis išgėrė vieną taurę putojančio gėrimo. Kitą dieną jam buvo taip blogai, kad jis negalėjo atsikelti. Aš supratau, kad tai ne pagirios, tai yra nuodai.
Aš numiriau kartu su juo, iš tikrųjų numiriau. Kažkurį laiką aš buvau mirusi.
Profesorius Kęstutis Strupas išėjo iš kabineto ir pasakė man: „Edita, liko trys mėnesiai.“ Aš atsakiau – nemeluok. Gintas pragyveno trejus metus. Tie metai buvo labai gražūs, jie buvo pilni įvairiausių patirčių, nors nesakau, kad tai buvo džiaugsmo metai, bet tos džiugios akimirkos buvo pačios šviesiausios mano gyvenime.
– Kas buvo po to, kai jis išėjo? Ar teisinga manyti, jog nesi žmogus, kuris prisiriša prie skausmo?
– Aš numiriau kartu su juo, iš tikrųjų numiriau. Kažkurį laiką aš buvau mirusi. Po jo mirties sapnavau jį tik vieną kartą. Iš pradžių sapnavau, kad pradėjome su juo mylėtis ant Užupio tilto, o vėliau pamačiau, kaip jis pavirto akmeniu. Man ir fiziškai, ir emociškai buvo labai sunku (…).
Man padėjo ėjimas, eidavau kilometrų kilometrus, matyt, tai iš tikrųjų padeda. Nuo mano krūtinės nenukrisdavo gnybtai, kurie mane spaudė, o laikas sustojo, jis nėjo, aš turėjau tik išbūti, nebuvo kitos išeities.
