„Žmonės dažnai painioja vadindami 3 tipų skirtingus pastatus vienu žodžiu – slėptuvėmis. Mes turime 3 skirtingas sąvokas – tai yra kolektyvinės apsaugos statiniai, slėptuvės ir priedangos“, – aiškina Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Civilinės saugos valdybos vyriausioji specialistė Loreta Naraškevičienė. LRT RADIJO laidoje „DUK“ pokalbis apie jų skirtumus, kolektyvinės apsaugos statinius ir tai, ką turėtų žinoti privačių namų savininkai.
Slėptuvės – ne visiems gyventojams
Kaip sako L. Naraškevičenė, slėptuvės, priedangos ir kolektyvinės apsaugos statiniai atlieka skirtingas funkcijas ir yra skirti tik tam tikriems atvejams.
„Slėptuvė yra skirta ne visiems gyventojams, o tik tam tikrai tikslinei gyventojų grupei – valstybės institucijų, savivaldybių, ūkio subjektų, ekstremalių situacijų centro nariams ir kitiems gyventojams, kurie ekstremalių situacijų ar krizių atvejais turi tam tikrų priskirtų būtinųjų užduočių. Jie slėptuvėje būtų laikinai, kol kiltų pavojus jų sveikatai ir gyvybei. Būtent ten vyktų darbas. Slėptuvės nėra žymimos jokiais specialiaisiais ženklais“, – apie slėptuvės paskirtį kalba PAGD atstovė.
O štai kolektyvinės apsaugos statiniai yra skirti visiems šalies gyventojams, kuriuos reikia laikinai evakuoti. Šie statiniai žymimi oranžiniu kvadratu, kurio viduje – mėlynas trikampis.
„Kolektyvinės apsaugos statiniai yra skirti visiems šalies gyventojams, kuriuos laikinai reikėtų iškeldinti ar evakuoti. Tarkime, pasidaro nesaugu tam tikroje teritorijoje ir žmonėms laikinai reikia palikti namus, tada jie yra laikinai perkeliami į kolektyvinės apsaugos statinius. Tai atsitinka tada, kai savivaldybės meras priima sprendimą dėl gyventojų evakavimo arba laikino iškeldinimo.
Yra buvę pavyzdžių, kai Alytuje kilo gaisras ir žmonės turėjo laikinai išsikelti iš namų. Jie buvo apgyvendinti kitoje saugioje savivaldybėje, saugioje teritorijoje kolektyvinės apsaugos statinyje. Šie statiniai yra žymimi specialiu ženklu – oranžiniu kvadratu su viduje esančiu mėlynu trikampiu. Žmogus jame būna tiek, kiek reikia, kol gali grįžti į savo namus iki kol yra priimamas sprendimas kažkur kitur apsistoti“, – pasakoja pašnekovė.
Priedangos – trijų lygių ir tik trumpam laikui
Kolektyvinės apsaugos statiniai yra įrengiami pastatuose, kurie yra naudojami visuomeniniams poreikiams – mokyklose, gimnazijose, kultūros centruose, sporto salėse ir požeminėse parkavimo aikštelėse. Kiek kitokią paskirtį atlieka priedanga, kurioje galima slėptis trumpą laiką.
„Priedanga yra atsiradęs naujausias statinio tipas, skirtas visiems gyventojams slėptis trumpą laiką. Tačiau priedanga jau yra skirta tam tikros situacijos metu – daugiau yra pritaikyta oro pavojaus atvejams nuo tiesioginio apšaudymo, kinetinių grėsmių, karinės agresijos, apsaugai nuo netiesioginio smūgio. Tose priedangose gyventojai gali būti tiek, kiek reikia ir tos priedangos yra suskirstytos į 3 lygius pagal jų buvimo laiką. Pirmas lygis – aukščiausias atsparumo lygis, kur žmogus gali būti iki 72 valandų ir daugiau. Antro lygio – vidutinio atsparumo, kur iki 24 valandų. Žemesnio – trečio lygio, kur numatoma iki 5 valandų žmonėms būti. Ši priedanga taip pat yra žymima specialiuoju ženklu – geltonu kvadratu, su viduje pažymėtu namo simboliu ir žmogumi bei užrašyta „Priedanga“, – kalba ji.
L. Naraškevičienė pabrėžia, kad slėptuvių vietos nėra žymimos. Institucija gali nuspręsti įsirengti slėptuvę, tačiau tai gali padaryti tik atlikus rizikos analizę.
„Slėptuvių sąrašo nerasite, tačiau pagal teisinį reglamentavimą yra nurodyta, kad tos įstaigos, kurios privalo turėti operacijų centrą, jos turi įsirengti saugias darbo vietas. Tačiau jeigu yra nusprendžiama, atlikus rizikos analizę ir įvertinus tam tikrus pavojus, kad ne visais atvejais gali būti saugu toje darbo vietoje, tuomet gali įrengti slėptuvę. Tai yra pačios institucijos vadovo sprendimas, ar jie nusprendžia turėti slėptuvę. Žinoma, tą jie turi pagrįsti, savo rizikos analizę suderinti su mūsų institucija“, – tikina ji.
Priedangų poreikį nustato meras
Anot PAGD atstovės, pasikeitus geopolitinei situacijai, atsirado poreikis apsaugoti gyventojų gyvybes, sveikatą oro pavojaus atveju nuo netiesioginio apšaudymo.
„Šis tinklas vis dar yra kuriamas, nes atkūrus nepriklausomybę palaipsniui, kaip ir visame pasaulyje, buvo atsisakyta civilinės saugos gynybos koncepto ir buvo persiorientuota iš karinių grėsmių į pasirengimą gyventi taikos metu. Ilgą laiką buvo rengiamasi ekstremalioms situacijoms, kurios kilo iš gamtinių, techninių, socialinių šaltinių. Kitaip tariant, nebuvo rengiamasi karo atvejui. Visi kolektyvinės apsaugos statiniai buvo skirti gyventojams apsisaugoti taikos metu“, – aiškina L. Naraškevičienė.
Kaip tikina pašnekovė, priedangas parenka ir jų poreikį nustato savivaldybės meras.
„Jeigu daugiau nei du trečdaliai gyvena miesto teritorijoje, tai turbūt parenka 60 proc. priedangų, jei mažiau nei du trečdaliai, tai 40 procentų. Žmonės dažniausiai gyvena nuosavuose būstuose ir turi rūsius, todėl manytina, kad jiems nėra tokio poreikio turėti tokių priedangų, nes žmonės galėtų prisitaikyti savo esamas patalpas rūsiuose“, – sako ji.
L. Naraškevičienė pataria pasidomėti, kur yra artimiausia priedanga šalia namų ir darbo.
„Reikėtų pasidomėti, kur yra artimiausia priedanga jūsų buvimo vietoje ar šalia namų, jeigu tektų bėgti. Yra svarbus laikas patekimui į priedangą, nes nėra laiko ieškoti, kur yra priedanga, kai jau reikės ja naudotis. Reikėtų iš anksto apsižiūrėti, kur yra arčiausiai ženklelis šalia namų ar darbo vietos. Galima užeiti, apsidairyti, kaip ji įrengta, jeigu tektų į ją bėgti“, – teigia pašnekovė.
