Laidotuvės yra tragiškas įvykis kiekvieno žmogaus gyvenime. Per ilgus gyvavimo metus aplink šią eiseną susibūrė daug tradicijų ir ženklų. Bet ar laikytis šių prietarų ir papročių, kiekvienas turi nuspręsti.
Ar reikia bučiuoti mirusįjį per laidotuves: bažnyčios ir ekspertų nuomonė
Nuo seno visuomenėje įsigalėjęs paprotys – tris kartus lūpomis paliesti mirusiojo kaktą. Ši apeiga buvo dvasinės energijos perdavimas iš gyvųjų į mirusiuosius mainais už jo paliktą naštą. Šis bučinys simbolizavo ir atsisveikinimą su velioniu, išvykimą į kitą pasaulį.
Tačiau stačiatikių bažnyčios požiūris į šį paprotį yra dviprasmiškas. Jos mokymuose pabrėžiama, kad atsisveikinimas su mirusiuoju turėtų būti skirtas maldai ir bažnytinėms ceremonijoms.
Daugelis žmonių vengia tiesioginio kontakto su mirusiuoju, mieliau atsisveikina mintyse. Tokią pozicionavimą apskritai kiti suvokia be sprendimo, nes kiekvienas turi teisę nuspręsti, kaip susidoroti su šia sunkia gyvenimo puse.
Dėl šios tradicijos abejoja ir medicinos ekspertai. Žmogui mirus, organizmas toliau gamina toksinus, kurie liečiant kūną gali sukelti neigiamas reakcijas. Galimas uždegimas, galvos svaigimas ir net sąmonės netekimas yra sąveikos su nebegyvu organizmu rezultatas.
Psichologiniu požiūriu, pabučiuoti mirusįjį gali būti neįmanoma, jei nesate pasiruošę tokiam atsisveikinimui. Kad būtų ramu, svarbu rūpintis savimi ir nepatirti streso.
Ezoteriniai mokymai teigia, kad kakta yra energijos srautų centras. Čia gyvena „trečioji akis“, atsakinga už intuiciją ir dvasinį regėjimą. Pagal šį aiškinimą, lūpomis prisilietimas prie mirusiojo kaktos gali užmegzti ryšį su jo siela, prašyti pagalbos iš anapusinio pasaulio.
Tačiau ekstrasensų nuomonė skiriasi: geriau, jų nuomone, pabučiuoti velionio ranką, ypač jei jis mirė smurtine mirtimi. Toks neįprastas atsisveikinimas, kurio požiūris skiriasi nuo visuotinai priimto, gali pritraukti nepageidaujamų įvykių. Mirusiojo sielos likimą, anot ekstrasensų, nulemia ne atsisveikinimo būdas, o gyvenime sukaupti veiksmai.
