„Ir tas, kas simpatizavo poniai Kazimirai, ir tas, kas akmenį metė, visi turės ją prisiminti. Ir prisimins šimtmečius“, – taip apie anapilin iškeliavusią K.Prunskienę yra kalbėjęs žinomas disidentas Viktoras Petkus.
Mirusi pirmoji Lietuvos premjerė po nepriklausomybės atkūrimo K.Prunskienė (83 m.) buvo palaidota Antakalnio kapinių Signatarų kalnelyje.
Per savo gimtadienį 2012 metų vasario 26-ąją K.Prunskienė patyrė sunkų insultą ir iš aktyvaus politinio gyvenimo buvo priversta pasitraukti. Bet ją iki šiol daug kas vadino Gintarine ledi.
Šį titulą K.Prunskienė pelnė po savo itin sėkmingų susitikimų (praėjus vos dviem mėnesiams po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11 d.) su galingiausių pasaulio valstybių vadovais – JAV prezidentu George’u Bushu, Jungtinės Karalystės premjere Margaret Thatcher, Prancūzijos prezidentu François Mitterrand’u ir Vokietijos kancleriu Helmutu Kohliu.
Ir tuomet, ir iki šiol manoma, kad šie K.Prunskienės vizitai tarsi pramušė geležinę uždangą, už kurios Lietuva beveik penkiasdešimt metų gyveno sovietinės imperijos okupacijos gniaužtuose, – pasaulis iš pirmų lūpų, iš teisėtos jau nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vadovės sužinojo, ko siekia mūsų šalis.
K.Prunskienę tų istorinių kelionių metu lydėjo jos jaunesnysis brolis Rimantas Stankevičius (75 m.). Ir vėliau jis dažnai būdavo šalia sesers – buvo ir draugas, ir kritikas, ir patarėjas.
„Paskutinę rožę Kazimirai nunešiau, kai ji buvo ligoninėje. Deja, jau buvo silpna ir nieko nebevalgė. Bet kai vieną dieną atnešiau savo pririnktų žemuogių, suvalgė net kelis šaukštus. Man žemuogės – sakralinės uogos“, – kalbėjo K.Prunskienės brolis.
– Kaip jums atrodo, kodėl sesuo pasuko į politiką ir valdžios link?
– Nemanau, kad ji prisidėjo prie Sąjūdžio kūrimo todėl, kad siekė valdžios. Valdžia jos gyvenime atsirado kaip profesinio aktyvumo bei darbinės veiklos Vilniaus universitete ir vėliau kitose įstaigose išraiška bei rezultatas.
O šeimoje sesuo nepasižymėjo ypatingu aktyvumu ar lyderyste. Juolab kad jos vyras laikėsi tvirtos nuostatos – moteris privalo būti savo vietoje.
– Kai 1990 m. pavasarį jūsų sesuo pradėjo vadovauti Vyriausybei, o apie tarptautinio ir valstybinio protokolo dalykus Lietuvoje žinių dar niekas neturėjo. Kalbėta, kad šalia jos turįs būti žmogus, kuris galėtų ir sijoną išlyginti, ir pasirūpinti kitais įvaizdžio dalykais.
Ar dėl to jūs ir tapote sesers padėjėju?
– Galbūt jai kažkas patarė mane pasikviesti į komandą? Dabar jau nebeprisimenu. Tada viskas vyko gana chaotiškai. Jeigu ir tekdavo Kazimirai sijoną išlyginti, man tai nebuvo problema. Lydėdavau ją ir komandiruotėse. Toje didžiojoje kelionėje į Ameriką ir po Europą važiavome tik dviese. JAV prie mūsų prisidėjo tuometis prekybos ir pramonės ministras Albertas Sinevičius su buvusiu gamyklos „Ekranas“ vadovu Rimantu Purtuliu. Jie tuo metu viešėjo Kanadoje.
Mums tos Lietuvai svarbios kelionės metu labai padėjo Kanados, Amerikos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės lietuvių išeivių bendruomenės. Ypač – verslininkas bei filantropas, šviesaus atminimo Juozas Kazickas, kuris buvo pasamdęs ir viešųjų ryšių firmą.
– Ar leisdavote sau seserį kritikuoti?
– Žinoma. Tik mano kritika nebuvo tokia įžeidžianti kaip, tarkime, Antano Terlecko ar Vytauto Landsbergio. Savo kritiką ar pasiūlymus visada stengdavausi paremti tvirtais argumentais. Aš bandžiau Kazimirą įkalbėti nedalyvauti prezidento rinkimuose 2009 m., nes buvo akivaizdu, jog tai – beprasmiška.
Tų rinkimų favoritė buvo Dalia Grybauskaitė. Ir aš neapsirikau. Sesuo išklausė, ką jai kalbėjau, bet nepaklausė ir vis tiek dalyvavo rinkimuose. Kaip ir nuspėjau – nesėkmingai.
– K.Prunskienės atžvilgiu, kai ji buvo premjerė ir vėliau, liejosi nemažai aštrios kritikos. Ar ji išgyveno dėl to? Prašė jūsų pagalbos?
– Tikrai išgyveno, bet kartais net sakydavo, kad aš išgyvenu labiau už ją. Tiesa. Juk aš dažnai girdėdavau ir matydavau tai, ko ji nemato ar negirdi.
Dabar po Kazimiros išėjimo skaityti ją įžeidžiančius komentarus dar skaudžiau – repertuaras toks pats kaip ir prieš trisdešimt ar dvidešimt metų. Net po jos mirties tie amžinieji teisuoliai nesugeba elgtis deramai. Man belieka viską sugerti, o vėliau ateis laikas gilesniems apmąstymams.
Toks poetu save laikantis Jonas Žemkalnis yra rašęs: „Politika iš tikrųjų yra purvina, kruvina ir kurvina.“
Apmaudu, kad Kazimiros kritikai jos išėjimo akivaizdoje ir atsisveikinimo dienomis nesugebėjo pakilti virš tokios politikos.
– Po patirto itin sunkaus insulto gydytojai dėl jūsų sesers ateities buvo negailestingi – žadėjo kelias savaites ar mėnesius gyvenimo.
Artimi K.Prunskienės draugai įsitikinę, kad taip ilgai jai pavyko išgyventi tik dėl vaikų priežiūros.
– Taip, toks Kazimiros vaikų elgesys – jos auklėjimo vaisius. O to auklėjimo pagrindai paveldėti iš mūsų mamos – buvome mokomi gerumo, padėti tiek saviems, tiek svetimiems. Todėl viskas vyko natūraliai – dukros Rasa ir Daivita vienaip buvo mamai atsidavusios, sūnus Vaidotas – savaip. Bet visos jų pastangos buvo vardan to paties – kad mama gyventų kuo ilgiau.
K.Prunskienės biografijos datos ir faktai
Kazimira Danutė Prunskienė 1965 m. baigė studijas Vilniaus universiteto (VU) Pramonės ekonomikos fakultete, kur įgijo ekonomisto specialybę. 1970–1971 m. studijavo šio fakulteto aspirantūroje. 1971 m. apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją. 1986 m. apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją.
1988 m. buvo viena Sąjūdžio įkūrėjų ir iniciatyvinės grupės bei tarybos narių. 1989–1990 m. ėjo LSSR ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas. 1989 m. išrinkta SSRS liaudies deputate.
1990–1992 m. – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narė, Kovo 11-osios Akto signatarė. 1990–1991m. – ministrė pirmininkė.
1996–2000 m. Seimo narė. Iškėlė jos įkurta Lietuvos moterų partija.
2000–2004 m. Seimo nare tapo kaip Naujosios demokratijos (moterų) partijos atstovė.
2004 m. dalyvavo prezidento rinkimuose ir pateko į antrąjį turą. Tačiau teko nusileisti antrai kadencijai išrinktam prezidentui Valdui Adamkui.
2004–2008 m. vėl išrinkta į Seimą (iškėlė Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga), dirbo žemės ūkio ministre.
K.Prunskienė net dvidešimt metų teismuose įrodinėjo nebendradarbiavusi su sovietiniu KGB, kol galiausiai 2011 m. pradžioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad Liustracijos komisijos sprendimas, kuriuo ekspremjerė pripažinta slapta bendradarbiavusi su KGB, turi būti panaikintas.
Niūrios medikų prognozės neišsipildė
Sunkus insultas K.Prunskienę ištiko 2012 m. vasario 26 d. per jos 69-ąjį gimtadienį. Sukniubusią namuose Vilniuje ją rado vyriausioji dukra Rasa, gyvenanti tame pačiame name. Ekspremjerei Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje buvo atliktos kelios sudėtingos operacijos.
Tačiau medikai prognozavo, kad K.Prunskienė ilgai negyvens, – buvo paralyžiuota dalis kūno, pažeisti galvos smegenų kalbos centrai. Tačiau įvyko stebuklas – galbūt dėl pačios ekspremjerės stiprios valios, bet labiausiai – dėl jos trijų vaikų pastangų ir rūpestingos priežiūros.
Po operacijų K.Prunskienės laukė sunki ir ilga reabilitacija iš pradžių Palangoje, vėliau – Maskvoje. Ten kartu su ja maždaug pusmetį gyveno duktė Rasa. Ji džiaugėsi, kad patyrusių medikų padedama mama pradėjo savarankiškai vaikščioti, atsikūrė ir kalba.
Grįžusi į Lietuvą K.Prunskienė apsigyveno sūnaus Vaidoto šeimoje Švenčionių rajone. Vasarodavo ji gimtinėje Žvirbliškės kaime Labanoro girioje.
Ekspremjerės sveikata pablogėjo maždaug prieš metus, o šio birželio pabaigoje ji atsidūrė Santaros klinikose, iš ten buvo pervežta į Mykolo Marcinkevičiaus ligoninę. Moters būklė buvo sunki, tačiau stabili. Ji buvo sąmoninga ir atėjusiai aplankyti dukrai Daivitai neatrodė, kad mamai blogai, tačiau po kelių valandų K.Prunskienė mirė.
