Sekmadienio vakarą šalį apskriejo skaudi žinia apie ilgamečio žurnalisto, buvusio televizijos veido Henriko Vaitiekūno mirtį. Ši netektis palietė ne vieną – savo atsiminimais apie legendą dalijosi būrys gedinčių bičiulių ir kolegų.
Televizijos laidų kūrėjas Juras Jankevičius prisiminė paskutinę Henriko nufilmuotą laidą ir socialiniuose tinkluose pasidalijo tos dienos akimirkomis.
„Henrikas Vaitiekūnas mokė: „Geros laidos žiūrovui turi pritrūkti.“
Nuotraukose – 2023-ųjų vasara, filmuojam paskutinį Henriko reportažą LRT „Mano pasas meluoja“. Į Nemuno deltą pas Alfonsą Pekarską Henrikas sugrįžo, sunku pasakyti, kelintą kartą. Smagus buvo filmavimas ir puikus reportažas. Iš šiandienos žiūrint – liūdnokas toks.
Henriko laida baigėsi. Ir tikrai pritrūko“, – rašė J.Jankevičius.
H.Vaitiekūno gedi ir žurnalistas Skirmantas Malinauskas, kuris nedaugžodžiavo, tačiau vėlioniui neslėpė pagarbos ir pasidalijo bendru kadru.
„Labai gaila, ilsėkis ramybėje Henrikai. Didžiulė pagarba ir šviesiausi prisiminimai“, – rašė jis.
Apie Henriką jautriai atsiliepė ir Vilniaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro profesorius, daktaras Andrius Vaišnys.
„Unikali Henriko žinių istorija: buvęs kelių Universiteto programų studentas, dirbęs žurnalistu, galiausiai ėmėsi žurnalistikos studijų, kurias baigė tolygiai jaunesniems dėstydamas praktikos dalyką. Asmenybė, prisidėjusi prie akademinės žurnalistikos kaip mokslo sampratos; pabrėždavo profesinę pagarbą faktų kalbai ir išskirtinį profesinės etikos principą; šviesaus humoro žmogus, besididžiavęs profesija, Universitetu, priklausymu žurnalistų bendruomenei; humanistas. Amžinąjį atilsį“, – rašė A.Vaišnys.
Žurnalistė Edita Mildažytė taip pat negailėjo gražių žodžių apie H.Vaitiekūną.
„Kas čia per laikas, kad iškilūs ir gražūs žmonės iškeliauja vienas paskui kitą… Kaip kokie paukščiai.
Netekome talentingo, šmaikštaus ir labai išradingo žurnalisto Henriko Vaitiekūno. Galėčiau laikyti jį savo profesijos mokytoju… Dar studentei jis mane kviesdavo sykiu daryti reportažus „Labam rytui“.
Visada ką nors iškrėsdavo… Pamenu, filmavome tokią meškutę Nidą, kurią žmonės buvo užauginę privačioje sodyboje netoli Rokantiškių. Kai jau pakalbinau meškos šeimininkę, Henrikas paragino mane duoti gyvūnui saldainį… Vėliau visas siužetas buvo sumontuotas iš to, kaip bėgioju nuo meškutės, žinoma, pagal jo pamėgtą „Lambados“ melodiją.
O kiek mes visko prikrėsdavome jo sumanytuose „Žaidimuose“! Ir pinigus už perėjimą tiltu rinkome, ir automobilių greitį fenais matavome… Daugelis ir šiandien atsimena legendinę jo kurtą „Laisvės alėją“.
Ilsėkis… Važinėkis ten, aukštybėse, savo surūdijusiais „Žiguliais“, kuriuos žadėjai man testamentu palikti…
Niekada nepamiršiu Tavo sparnuotos frazės, kad vyras ir moteris tikrai gali būti draugai… Bet tai yra nesąmonė!
Buvai ir esi šviesa, linksmumas ir geras ūpas, stiprokai dvelkiantis tabaku.
Tegul Dangus Tave pasitinka… Ir akį merk tik gražiausiems angelams!“ – rašė Edita.
H.Vaitiekūną prisiminė ir politikas Vytautas Grubliauskas.
„In Memoriam. Henrikui Vaitiekūnui – Klaipėdos vaikui, išmokusiam mus juoktis pro ašaras
Šį vakarą Klaipėdoj jūra ošia tyliau, o vėjas senosiose senamiesčio gatvėse nebevaiko lapų su vakarykšte energija. Išėjo Henrikas Vaitiekūnas – mūsų miesto vaikas, legendinis žurnalistas, bet svarbiausia – Žmogus, kuris net tamsiausią dieną sugebėdavo paversti šviesa.
Henrikas visada liko ištikimas savo šaknims. Atvežtas į Klaipėdą vos trijų mėnesių, jis čia užaugo, čia subrendo ir čia, „Tarybinės Klaipėdos“ redakcijos koridoriuose, prasidėjo jo kelionė į žmonių širdis. Kad ir kur gyvenimas jį vėliau būtų nubloškęs, Klaipėda visada buvo jo dvasios uostas, o tas pajūrio laisvės ir vėjo dvelksmas jautėsi kiekviename jo parašytame žodyje, kiekvienoje televizijos ekrane ištartoje frazėje.
Kiekvienas susitikimas su Henriku būdavo tarsi gurkšnis tyro, gaivaus oro. Neįmanoma pamiršti tos akimirkos, kai pamatai jį ateinantį: akyse žiburiuojantis šelmiškumas, veide – šilta šypsena, o galvoje jau sukasi dešimtys istorijų, kurias jis tuoj pat papasakos taip, kad juoksies iki ašarų.
Jo humoras niekada nebuvo piktas. Jis buvo gilus, intelektualus, gydantis. Henrikas turėjo unikalią dovaną – jis matė pasaulio grožį ir absurdą vienu metu, ir mokė mus to nesusireikšminti.
Net ir tada, kai gyvenimas jam atsiuntė sunkiausius išbandymus ir ligas, jo optimizmas nedingo. Jis įrodė, kad gyvenimo džiaugsmas nėra aplinkybės – tai pasirinkimas. Jis tiesiog spinduliavo noru gyventi, mylėti, kurti ir dalintis. Jo debiutinė knyga „Felčerio užrašai“ liks kaip testamentas jo nepaprastai sielai, kuri iki paskutinio atodūsio tikėjo, kad šypsena yra stipresnė už bet kokias negandas.
Brangus Henrikai, tu išmokei mus nebijoti. Nei gyvenimo audrų, nei tos paskutinės stotelės. Tikiu, kad tavo dvasia dabar vaikšto tais pačiais Klaipėdos bromais, kuriais lakstei vaikystėje, o tavo juokas aidi vėjo gūsiuose.
Ilsėkis ramybėje, mūsų šviesos ir optimizmo Mokytojau. Klaipėda ir visi, kuriuos sušildei savo širdimi, tavęs niekada nepamirš“, – rašė politikas.
Primename, kad Henrikas Vaitiekūnas mirė eidamas 78-uosius metus.
Skaudžią žinią vėlų sekmadienio vakarą paskelbė portalas lrt.lt.
