Vunderkindais žavimasi nuo seniausių laikų. Tokie vaikai laikomi gamtos stebuklu ir kelia nuostabą: kaip taip – vienam prireikia daugybės metų tam, ką kitas perpranta iškart?
Bet retas susimąsto, kas slypi už įspūdingų skaičių – „baigė mokyklą 8 metų”, „gavo diplomą dvylikos”.
Kaip jaučiasi pats vaikas, kurio gyvenimas bėga didesniu nei kitų greičiu? Ar jis spėja gyventi, juoktis, nuobodžiauti, draugauti? Ir svarbiausia – kas išvis verčia mažą žmogutį taip lėkti?
Vunderkindo iš Belgijos Lorano Simonso (Laurent Simons) istorija – geriausias atsakymas į šiuos klausimus.
Jo kelias – ne ambicijos ir ne rekordai. Tai istorija apie meilę, stipresnę už mirtį.
Senelio ir močiutės auklėjimas
Gyvenimo aplinkybės dažnai susiklosto taip, kad tėvams tenka vaikus palikti močiučių ir senelių globai.
Taip nutiko ir Simonsų šeimoje. Tėvai dėl darbo buvo priversti išvykti į Nyderlandus, o mažasis Loranas liko su seneliu ir močiute. Žiūrint iš šalies – įprasta gyvenimiška situacija. Bet būtent ji ir paklojo pamatą būsimajam genijui.
Pirmieji gyvenimo metai – laikas, kai formuojasi vaiko prisirišimas, pasitikėjimas pasauliu, ir, kad ir kaip būtų leista, pats noras pažinti. Loranui močiutė ir senelis tapo visu pasauliu.
Tėvus jis, aišku, mylėjo, bet būtent tie du nejauni žmonės tapo ta derlinga dirva, kurioje pradėjo audringai stiebtis jo neįprasti gebėjimai.
Čia yra svarbu tai, kad senelis ir močiutė neužslopino talento pačioje jo augimo pradžioje, nenurašė jo vaikiškoms fantazijoms, o, priešingai, palaikė.
Tik pasivyti jaunąjį genijų pasirodė sunkoka – pernelyg sparčiai dirbo jo protas.
Todėl ketverių metų Loranas grįžo pas tėvus, į Amsterdamą. Nuo tada ir prasidėjo jo veržlus šuolis į mokslo aukštumas.. .
Viską spėdavo anksčiau už kitus
Persikėlęs į Amsterdamą, ketverių Loranas pradėjo lankyti mokyklą. Skamba neįtikėtinai: vaikas, kuris dar vakar žaidė su žaislais, sėda į mokyklos suolą. Kai bendraamžiai tik rengėsi į pirmą klasę, Loranas baigė pradinę mokyklą.
O aštuonerių baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Eindhoveno universitetą Nyderlanduose. Faktiškai tokio amžiaus, kai paprasti vaikai mokosi daugybos lentelės, jis jau tapo studentu.
Suprantama, mokantis tokiu greičiu Loranas būtų galėjęs gauti bakalauro diplomą jau dešimties metų. Bet universiteto vadovybė nusprendė nesilaikyti pašėlusio tempo.
Dėstytojai mąstė blaiviai: berniukui ir taip jau buvo sudarytas specialus tvarkaraštis, o beprotiška sparta – greičiausiai tėvų siekis sūnų įrašyti į Gineso rekordų knygą kaip jauniausią absolventą. Iškilo nesutarimų.
Loranui liko mokytis visai nedaug, bet jis metė universitetą. Žinoma, talentingą berniuką buvo pasirengusios priimti daugybė mokymo įstaigų, pasiūlymų netrūko. Buvo pasirinktas Antverpeno universitetas.
Į jį Loranas įstojo 2020 metais, po metų jau gavo bakalauro diplomą, o 2022 m. dvylikametis baigė universitetą su pagyrimu, surinkęs net daugiau balų negu reikėjo aukščiausiam įvertinimui.
Programą, paskaičiuotą dvejiems metams, jis įveikė per šešis mėnesius.
Kaip jis mokėsi
Įprasta mokyklos programa tokiam vaikui būtų buvusi nuobodi iki žiovulio, tėvams ir pedagogams būtų tekę mokymą pritaikyti jo lygiui.
O lygis buvo išties aukštas: fotografinė atmintis ir IQ apie 145 – tai toli už normos ribų. Tokie vaikai ne šiaip greitai įsimena, jie tiesiog sugeria informaciją visa savo esybe.
Paskutinius dvejus metus jis mokėsi sustiprinto matematikos mokymo klasėje – ten, kur jo protas galėjo pagaliau atsiskleisti.
Neapsieita ir be talentingų vaikų vasaros kursų Stenfordo ir Ferfildo universitetuose, kad berniukas galėtų ugdyti savo gebėjimus ir gauti žinių, nepritaikytų tokiam jaunam amžiui.
Daug sakanti detalė: tuose kursuose Loranas visada būdavo jauniausias. Suaugę studentai, aspirantai, vyresnio amžiaus vunderkindai – ir tarp jų mažas berniukas.
Tempas stebino net visko mačiusius dėstytojus. Tai, ką paprastas studentas spėdavo išmokti per tris mėnesius.
Loranas įveikdavo per savaitę. Jis pats paskaičiavo: tris studijų universitete metus sutalpinus į 10 mėnesių, bakalauro diplomą galima gauti iki dešimties metų.
Jo tvarkaraštis buvo toks prigrūstas, kad iš šalies atrodė – nėra kada nė atsikvėpti.
Jaunojo genijaus savaitė atrodė it supresuotas paprasto žmogaus gyvenimo mėnuo: pirmadienį jis klausydavo paskaitų, antradienį lindėdavo laboratorijoje, o savaitės pabaigoje jau laikydavo egzaminą.
Bet nereikia galvoti, kad Loranas buvo tarsi mašina be jausmų. Laisvalaikio jam vis dėlto atsirasdavo – jam be galo patikdavo jį leisti su savo šunimi arba tiesiog žiūrėti televizorių, kaip daro visi vaikai.
Tačiau iš tiesų svarbūs žmonės jo gyvenime liko močiutė su seneliu.
Būtent jie, o ne rekordai ir diplomai jam buvo atsparos taškas.
Dėl ko visos tos lenktynės su laiku?
Ir štai čia Lorano istorija iš sausų laimėjimų virtinės tampa gerokai jausmingesnė. Baigęs magistrantūrą Miunchene, jis grįžo į Antverpeno universitetą.
Atrodytų, kam grįžti atgal ir gaišti laiką? Atsakymas paprastas ir jaudinamas: jis norėjo būti arčiau senelio, kuris tuo metu rimtai susirgo.
Močiutės ir senelio netektis jaunajam genijui tapo didžiuliu, beveik nepakeliamu smūgiu. Kiekvienas savaip išgyvena artimųjų netektį, ir Loranas nebuvo išimtis. Bet savo skausmą jis pavertė tikslu.
Berniukas siekė kuo greičiau išsimokslinti ne dėl šlovės ir ne tam, kad taptų jauniausiu mokslų daktaru. Jis skubėjo, nes tikėjo: žinios jam padės išgydyti artimiausius žmones.
Būtent ši mintis visus tuos metus buvo jo varomoji jėga. Ir net seneliams mirus jis neatsisakė savo svajonės – sukurti organus, kurių neįveiktų senatvė ir ligos.
2025 m., dar nesulaukęs 16 metų, Loranas Simonsas Antverpeno universitete apsigynė disertaciją ir įgijo kvantinės fizikos daktaro laipsnį.
Jaunasis mokslininkas neketina sustoti ir jau pradėjo rašyti antrąją daktaro disertaciją, kurioje, pasitelkdamas dirbtinį intelektą, tiria būdus, kaip prailginti žmonių gyvenimo trukmę.
Berniuko laukia šviesi ateitis. Juo tiki jo tėvai, kurie dėl savo protingosios atžalos tobulėjimo metė darbą ir savo laiką paskyrė didžiulei sūnaus gyvenimo spartai.
Galbūt tai ir yra pagrindinė gyvenimo pamoka: vunderkindu Loranas tapo ne tik dėl reto talento, bet ir prieraišumo jėgos.
Kai vaikas vaikystėje apgaubiamas tikra meile, jo gabumai atsiskleidžia taip, kaip neatsiskleistų jokiose prestižinėse mokyklose ir dirbant su brangiais repetitoriais.
Seneliai Simonsai nemokė anūko fizikos, o tiesiog suteikė jam tai, be ko neįsiplieks joks talentas: pasitikėjimą savimi ir jausmą, kad esi mylimas.
O visa kita Loranas padarė pats. Ir toliau kalba, kad užsiima tuo, kas jam patinka, o ne dėl šlovės.
