Kėdainių rajono ūkininkas Dainius Sabulis, aktyvus ir bendruomenės mylimas vyras, pernai netikėtai paliko šį pasaulį vos 32-ejų. Tragedija įvyko 2023-ųjų rugpjūčio 25 dieną – poilsio prie ežero metu vyras nuskendo, palikdamas žmoną Ievą ir du mažamečius sūnus. Šiandien, kai Dainiui būtų suėję 33-eji, našle likusi Ieva atveria širdį ir pasidalija jautriais prisiminimais apie kartu praleistus metus ir gyvenimą po skaudžios netekties.
Meilės pradžia – kaip iš kino filmo
Ieva ir Dainius susipažino 2011-aisiais per bendrus draugus. „Vieną gražią dieną, kai vyko vakarėlis mano tėvų namuose, pirmą kartą pamačiau Dainių. Netrukus jis pasiūlė man draugauti. Nebuvau tam pasiruošusi, bet sutikau – ir nuo tos dienos nė karto nepasigailėjau“, – prisimena moteris, švelniai šypsodamasi.
2017-aisiais jie susituokė, o šių metų gegužės 20-ąją būtų minėję aštuonerių metų santuokos sukaktį.
Tragiška diena, kuri viską apvertė
2023-iųjų rugpjūčio 25-osios rytą niekas nežadėjo tragedijos. Šeima išvyko pailsėti prie ežero, tačiau iš šio išvykimo vyras negrįžo. „Atrodė, kad gyvename paprastą, gražų šeimos gyvenimą – darbas, namai, vaikai. Ir staiga… kaip atominė bomba. Per dvi minutes viskas pasikeitė“, – atvirai pasakoja Ieva.
Likusi viena su ūkio darbais ir dviem mažyliais, ji neslepia – dienos tapo per trumpos. „Atrodo, kad para turėtų turėti bent 28 valandas“, – sako moteris.
Skaudžiausia – vaikų klausimai
Dainių palikę du mažamečiai sūneliai – vos trejų ir penkerių metų. Ieva sako, kad jiems tėčio netektis buvo labai sunki, o labiausiai ją slegia mintis, kad mažieji gali per greitai pamiršti tėvą. „Jie buvo dar per maži, kad viską suprastų. Baisu, kad prisiminimai išbluks“, – dalijasi skauduliu moteris.
Kasdien – pokalbiai apie tėtį
Nors Dainiaus nebėra, jo buvimas kasdien jaučiamas šeimos namuose. „Nėra nė vienos dienos, kad apie jį nepagalvočiau. Viskas, ką darau, kuo gyvenu – susiję su juo. Jis yra kiekviename centimetre mūsų namų“, – kalba Ieva.
Siekdama išlaikyti ryšį su tėvu vaikų atmintyje, ji kasdien su jais kalbasi apie tai, ką jie veikė kartu, kai Dainius dar buvo gyvas. Namų kampe stovi ir simbolinis „tėčio kampelis“ – ten visada dega žvakė šalia nuotraukos, o vaikų rankomis sukurti darbai – piešiniai, rankdarbiai – padedami būtent ten.
Svarbi pagalba – iš artimųjų ir kaimynų
Ieva neslepia – viena šiame kelyje nebūtų atsilaikiusi. Didžiausią pagalbą ji jaučia iš savo tėvų ir brolio. „Mano tėtis labai prisirišęs prie berniukų. Jiems reikia vyriško pavyzdžio – ir jis tai jaučia, bando užpildyti tuštumą, likusią po Dainiaus“, – sako ji.
Ne mažesnę padėką moteris skiria ir ūkio darbuotojams – Ramūnui bei Justinui, kurie, kaip pati sako, „po vyro mirties jos nepaliko“. Prie pagalbos prisidėjo ir aplinkiniai ūkininkai bei agronomai – ši parama padėjo išlaikyti ūkį ir bent kiek atgauti vidinę pusiausvyrą.
Meilė, kuri gyva net po mirties
Dainiaus gimtadienio dieną Ieva kartu su vaikais uždegs žvakutę kapinėse ir skirs maldą mylimam vyrui bei tėčiui. Tačiau pagerbimo ritualas vyksta ne tik kartą per metus. Ieva pasidalija ypatinga, tik jiems dviem buvusia tradicija – kiekvieno mėnesio 20-ąją dieną.
„Tą dieną pradėjome draugauti, tą pačią dieną susituokėme. Kiekvieno mėnesio 20-ąją jis man dovanojo gėlių. Tai buvo jo būdas išreikšti meilę. Dabar aš tą dieną nunešu gėlių jam į kapus“, – pasakoja Ieva, nesulaikydama ašarų.
„Esu dėkinga likimui, kad sutikau Dainių. Dėkoju Dievui, kad turėjau galimybę net 13 metų praleisti su tokiu žmogumi. Nieko nekeisčiau“, – pokalbį baigia Ieva.
