„Niekas mūsų šeimai nepasiūlė jokios psichologinės pagalbos, kad bent suprastume kaip padėti artimam žmogui, kuris jau išeina…“ – Alicija apie skausmingų patyrimų kelius.
„Kiekvienai šeimai yra nepaprastai sunku matyti sunkiai sergantį šeimos narį, – pasakoja Alicija. – Pagalbos reikia ne tik nelaimės ištiktam sergančiam žmogui, tačiau ir visai jo šeimai, kuri patiria didžiulį stresą ir yra pasimetusi.“
Pasak moters, jokia valstybinė institucija jiems nepasiūlė jokios psichologinės pagalbos šioje sudėtingoje situacijoje.
Tai buvo dienos kupinos baimės, netikrumo ir slegiančio bejėgiškumo jausmo.
„Vis dėlto tamsiausiomis akimirkomis suradome stiprybės ir vilties vieni kituose, – dalijasi mintimis moteris. – Tai buvo mūsų bendra kelionė per neviltį ir skausmą, kuri pakeitė mus visus.“
Laiminga šeima
Alicija gimė Vilniuje, čia užaugo, baigė mokyklą ir Pedagoginį universitetą.
„Mano darbas yra susijęs su pedagogais ir jų kvalifikacijos tobulinimu, – pasakoja moteris.
Alicija po Vilniaus pedagoginio universiteto baigimo daug metų dirbo Lietuvos edukologijos universitete, mokytojų kvalifikacijos tobulinimo skyriuje. Šiuo metu dirba Vytauto Didžiojo universitete Vilniuje.
Alicija Vilniuje sukūrė šeimą, susilaukė dukros ir sūnaus.
„Esame laiminga šeima, – pasakoja moteris. – Turime mėgstamus darbus, puikius vaikus ir didžiulį pomėgį keliauti. Kiekvienais metais stengiamės kur nors nuvažiuoti, pamatyti naujas šalis, patirti naujų įspūdžių.“
Mama Regina
„Mano tėvai susipažino Rūdninkų kaime, kur mano tėtis keletą metų vargonavo, – pasakoja moteris. – Jie susituokė ir išvažiavo į Vilnių.“
Jos mama ilgą laiką dirbo vienoje iš Vilniaus mokyklų, tėvas – apsaugos policijoje.
Alicijos mama Regina buvo labai žvali ir energinga, sveikata niekada nesiskųsdavo.
„Mama labai džiaugėsi, kai pagaliau po ilgų darbo metų išėjo į pensiją, – prisimena Alicija. – Mano tėvai turėjo sodybą Rūdninkuose, kur praleisdavo daug laiko, kartu uogavo ir grybavo, tiesiog ilsėjosi gamtos apsuptyje.“
Netikėta nelaimė
Tačiau pasidžiaugti užtarnautu poilsiu ir leisti laiką gamtoje Reginai buvo likę labai nedaug.
„2020 metais, pačiu Covid‘o epidemijos siautėjimo metu mamai staiga prasidėjo labai stiprūs nugaros skausmai,“ – prisimena Alicija.
Pasak moters, tai atrodė keista, nes mamos kraujo tyrimai buvo geri.
„Tikrąją problemą atrado gydytojas neurologas, – prisimena Alicija. – Būtent jis nepaprastai atidžiai tikrino skaudančią mamos nugarą, ištyrė ją tikrai visapusiškai ir nukreipė jos tolesnį gydymą reikiama linkme.“
Po jo apžiūros Regina kreipėsi į gastroenterologą, kuris skyrė atlikti vidaus organų kompiuterinę tomografiją.
„Tyrimo atsakymą gavome tą patį vakarą ir jis buvo baisus, – prisimena Alicija. – Tyrimai parodė, kad mamai yra kasos vėžys ir jis jau išplitęs.“
Su tyrimų atsakymais šeima nuvyko į Santaros klinikas konsultacijai pas profesorių, kuris paskyrė dar nemažai papildomų tyrimų. Tačiau jie tik patvirtino paplitusio vėžio diagnozę.
Kasos vėžys buvo labai išplitęs, ketvirtos stadijos. Jis buvo jau neoperuojamas ir negydomas.
Profesorius vis dėlto išrašė nukreipimą pas gydytoją chemoterapeutą, tačiau šis pasakė, kad chemoterapija Reginai negali būti taikoma, ji tiesiog jos neištvers.
„Buvome labai pasimetę, nežinojome nei kur kreiptis, nei ko prašyti pagalbos, – atsimena Alicija. – Onkologas pasiūlė du kelius – kreiptis pagalbos į socialinius darbuotojus, arba kreiptis į Palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos hospisą, kuris turi didelę patirtį padedant tokiems ligoniams.“
Pasak Alicijos, mamos liga jai parodė, kad, deja, valstybė tokiais atvejais nesuteikia jokios psichologinės pagalbos, kuri yra tiesiog būtina tiek sunkiai sergančiam, tiek ir jo šeimai, kurie patiria milžinišką stresą ir neviltį. Gal kokios tarnybos tuo ir užsiima, tačiau to tikrai nepakanka.
Šeima labai mobilizavosi
Pasak Alicijos, po didžiulio smūgio ir baisios žinios apie mamos ligą, šeima buvo labai sukrėsta, tačiau gana greitai susitelkė, stengdamasi padėti kuo tik galima.
„Mamos diagnozė mus visus nepaprastai sukrėtė, tačiau vis dėlto mumyse ruseno viltis, – prisimena moteris. – Mes su seserimi ėmėmės iniciatyvos, klausinėjome, ką turime daryti, ieškojome gydytojų, galinčių padėti.“
Šioje itin sudėtingoje situacijoje padėdavo malda, tikėjimas bei rusenanti viltis.
Pasak jos, tokioje situacijoje baisiausia yra tai, kad tu matai, kad tavo brangiausias žmogus miršta, o tu nieko negali padaryti, negali padėti.
Pasakyti tėčiui baisią naujieną abi seserys labai bijojo.
„Mes labai bijojome, kad tai išgirdęs tėtis palūš, – prisimena moteris. – Kaip tik lapkričio 13 dieną šventėme tėvų 50 metų vedybinio gyvenimo sukaktį, jie su mama buvo labai artimi, o čia tokia netikėta baisi žinia…“
„Tačiau tėtis ne tik nepalūžo, bet parodė savo didelį vidinį stiprumą, – pasakoja Alicija. – Mūsų šeimoje mama visada buvo labai energinga ir grodavo pirmuoju smuiku, o tėtis buvo kiek mažiau aktyvus, tačiau jie vienas kitą labai mylėjo.“
Hospiso pagalba
Šeima kreipėsi į Vilniaus Palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos hospiso vadovę seserį Michaelą, kuri iš karto pasiūlė pagalbą.
„Mano sesuo kreipėsi į sesę Michaelą. Ji suteikė visą informaciją apie hospisą – prisimena Alicija. – Ji suorganizavo greitą hospiso personalo atvykimą į namus pirmajam vizitui.“
Pasak moters, Palaimintojo Kun. Mykolo Sopočkos vadovė sesuo Michaela jai padarė didžiulį įspūdį.
„Tai tikrai nepaprastai stipraus charakterio moteris, labai iniciatyvi ir atiduodanti visas jėgas padėti žmonėms, – prisimena Alicija. – Sesuo Michaela visa savo siela padeda į sunkią nelaimę patekusiam žmogui ir visada suranda, kaip galima būtų padėti.“
Hospisas atsiuntė į Reginos namus dvi slaugytojas, kurios pas ją į namus ateidavo kiekvieną dieną.
„Slaugytojų pagalba mums visada buvo didžiulis palengvinimas, – prisimena Alicija. – į mūsų namus jos visada atnešdavo šilumą, gerumą, meilę ir rūpestį… ir viltį.“
Pasak moters, slaugytojos kaskart duodavo šeimai vertingų patarimų – kaip prižiūrėti ir slaugyti mamą, kaip leisti vaistus, smulkiai papasakodavo, kaip prižiūrėti gulintį ligonį, kokias slaugos priemones ir kremus pirkti.
„Mums sunkiai sergančio žmogaus slaugymas buvo pirma tokia patirtis gyvenime, taigi kiekvieną patarimą priimdavome su dideliu dėmesiu, įsiklausydavome,“ – prisimena Alicija.
Mamos liga pakeitė šeimą
„Mamos mirtis mano gyvenime buvo pirmoji man artimiausio žmogaus mirtis, – prisimena Alicija. – Ypač buvo sunku, nes mamos liga vystėsi nepaprastai greitai ir ji silpnėjo tiesiog akyse.“
Pasak moters, jai buvo nepaprastai sunku priimti mintį, kad liga gali ateiti visai netikėtai ir nusinešti tau brangiausią šeimos narį, visiškai pakeisdama gyvenimą.
„Tuo metu jaučiau didžiulį stresą, todėl daugelio dalykų neprisimenu, – pasakoja Alicija. – Nuo mamos mirties praėjo jau ketveri metai, tačiau ji taip mus sukrėtė, kad tik dabar pradedame po truputį atsigauti.“
Pasak moters, per pandemiją šeima bijojo užkrėsti mamą Covid‘u, todėl anūkai nelankė močiutės, buvo vengiama fizinio kontakto. Sergančiam žmogui svarbus šeimos buvimas kartu, sunkiausiomis valandomis yra būtinas ne tik ligos gydymas, tačiau ir emocinis palaikymas.
„Išeinančiam žmogui jausti artimųjų palaikymą yra ypač svarbu, – dalijasi mintimis Alicija. – Tai jį sustiprina didžiulio streso metu ir suteikia saugumą. Esu nepaprastai dėkinga hospisui, kuris mums padėjo tada, kai jau nebežinojome kur prašyti pagalbos.“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti ne tik Kristinos mamą, tačiau ir kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
