Viktorija Tambè su sutuoktiniu italu Andrea kuria pasakišką gyvenimą prie Komo ežero Italijoje. Tai, kad vyras niekada negalės vaikščioti, nebuvo kliūtis Viktorijai nuo pat pirmos pažinties dienos. „Kai jį pamačiau nuotraukoje, pagalvojau, koks gražus vyras. Žinoma, jo visos nuotraukos buvo, kai jis sėdėjo vėžimėlyje ir man tuo metu atėjo į galvą, kad turėčiau susitikti, kadangi man tas žmogus galėtų daug ką papasakoti ir įkvėpti. Mes susitikome ir likome iki šiolei kartu“, – pažinties pradžią su vyru prisimena ji.
Sužavėjo nuo pirmo pasimatymo
Pasak Italijoje gyvenančios lietuvės, Andrea negalia tapo įkvėpimu tiek jai, tiek galimybės vaikščioti netekusiam jos vyrui.
„Jis kartais sako, kad ta negalia gyvenime jam davė daug ir galbūt nebūtų sutikęs manęs, nebūtų atsiradęs čia, nebūtų buvęs tas žmogus, kuri įkvėptų tave susitikti, kažko naujo gyvenime išmokti“, – LRT RADIJO laidai „Gyvenimo citrinos“ sako Viktorija.
Viktorija Tambè su Andrea | Asmeninio albumo nuotr.
Pašnekovė neslepia, kad prieš susipažįstant su italu, jai teko patirti įvairių gyvenimo citrinų. Palikusi gimtąją šalį, ji persikraustė gyventi į Italiją, kurią neilgai trukus sukaustė pandemija.
„Patirčių buvo labai daug. Tos įvairios negandos, kai pakeiti miestą, šalį, kai viskas vyksta ne taip, kaip tu nori. Tada kaip moteris pradedi augti ir supranti, kad kažko dar nemoki. Aš esu itin jautrus žmogus ir į pasaulį visada reaguoju jautriau. Tie visi momentai, kai atėjo koronavirusas ir tikrai buvo sunku susitaikyti su daugeliu dalykų. Be to, buvau viena, toli nuo šeimos, nuo draugų. Tuo metu man reikėjo atrasti, kaip iš tos citrinos padaryti limonadą“, – pradžią Italijoje prisimena ji.
Viktorija Tambè | Asmeninio albumo nuotr.
Jautė, kad kažkas laukia
Viktorija sako sulaukusi artimųjų klausimų, kodėl ji negrįžta namo. Tačiau moteris jautė, kad čia jos kažkas dar laukia.
„Lietuvoje viskas puikiai sekėsi, patiko gyvenimas ir tuo metu jaučiau, kad man reikia atitrūkti nuo artimųjų, draugų ir pabandyti ten savo gyvenimą. Vėl viskas keitėsi, norėjau naujų iššūkių ir tuomet nusipirkau bilietus ir išvykau prie Komo ežero. Jaučiau, kad prie to ežero kažkas bus. Buvo koronavirusas, aš neturėjau jokių pažįstamų, draugų, turėjau sėdėti namuose, sportuoti po tris kartus. Manęs artimieji klausė, kodėl aš negrįžtu namo, kai neturiu pažįstamų, negaliu dirbti. Iki šiol prisimenu savo žodžius: jaučiu, kad manęs čia kažkas laukia“, – pasakoja Viktorija.
Gyvendama Sicilijoje, lietuvė puikiai išmoko italų kalbą ir tikina kartais net sapnuojanti itališkai.
„Kalbu itališkai ir kai grįžtu į Siciliją, tai netgi kalbu puikiai kaip ir ten jų kaimelis, turintis dialektą. Aš perimu kalbėjimą iš savo vyro, senelio. Kai susipažinome, man atrodė, kad italų kalbą moku labai gerai, bet tie pirmieji pasimatymai buvo tokie, kad ilgai galvoji, kaip pasakyti, apjungti žodį, o vėliau ir sapnuoti pradėjau itališkai, su savimi netgi kalbėti itališkai. Andrea šiek tiek pramoko lietuvių kalbos“, – pasakoja Viktorija.
Būdama vieniša, Viktorija dažnai lankydavosi prie Komo ežero, kur vėliau ir įvyko pirmasis jos ir Andrea susitikimas. Tąkart italas stebėjosi merginos atvirumu ir drąsa.
„Mes sėdėjome prie ežero ir jau pirmąsias minutes kalbėjome apie tai, kokios mūsų svajonės, kokie tikslai. Aš tuo metu jau dirbau su kelionėmis ir jis sako, kad tai buvo jo pirmas pasimatymas, kai mes kalbėjome apie tokius dalykus ir jam pasirodė, kad tokia drąsi moteris kalbėti su dar nepažįstamu žmogumi apie tokias svajones. Jis sako, kad mano atvirumas buvo pirmasis dalykas, kuris sužavėjo“, – atvirauja pašnekovė.
Svarbiausios gyvenimo pamokos
Netrukus Viktorija su Andrea iškėlė vestuvės. Ji tikina, kad kartu būti tenka beveik visada – pora kuria verslą, kartu dirba.
„Aš pamenu, kad jau po dviejų savaičių buvo paliktos jo gitaros, vienas lagaminas, jeigu prireiktų drabužių pasikeisti važiuojant prie ežero. Po dviejų mėnesių mes pradėjome gyventi kartu, po mėnesio mane supažindino su savo šeima, kas Italijoje nėra dažna. Tie terminai toms pačioms vedyboms, šeimos kūrimui, namų įsigijimui yra ilgi. Mes kartu esame treji metai, bet galbūt kitų santykiuose tai būtų kaip kokie 6–7 metai, nes mes kuriame verslą kartu, kartu dirbame, daug leidžiame laiko. Mūsų laiko leidimas yra ir gyvenimas, ir darbas“, – teigia ji.
Paklausta apie vyro negalią, Viktorija pasakoja įvykį, apvertusį aukštyn kojomis Andrea gyvenimą.
„Jis turėjo incidentą kelyje važiuojant motociklu. Tai buvo ankstyvas rytas ir jis bandė išvengti susidūrimo su automobiliu, kuris atvažiavo priešprieša. Iki šiolei dar vyksta tie procesai išsiaiškinti, kodėl žmogus pabėgo iš įvykio vietos. Bet aš jį labai skatinu jau paleisti, nes paleidimas yra labai gerai gyvenime, nebeieškoti tų kaltų“, – pasakoja Viktorija.
Sunkiausi iššūkiai jų santykiuose, anot pašnekovės, yra buities darbai, kuriems ne visada užtenka kantrybės.
„Man tokie paprasti sunkumai būdavo gyvenime išmokti padaryti tam tikrus darbus, kurie, atrodo, kad yra vyrų ar moterų darbai, kada neturėdavau kantrybės surinkti baldų. Iki šiol, jei atvažiuosite pas mus į namus, gali būti labai kreivai susuktų spintelių, klibančių stalų arba buitinių smulkmenų. Man labai sunku paprašyti meistro pagalbos. Manyje yra tas bandymas susitaikyti, kad negaliu visko padaryti, nors norisi“, – dėsto ji.
Kartais galvoju, kad likimas būtent man jį ir atsiuntė, nes reikia labai stipraus žmogaus, gyvenime turinčio daug patirties, sako Viktorija. Iš mylimojo ji teigia išmokusi svarbiausią pamoką – mylėti save tokią, kokia esi.
„Kai išgyvendavau, kaip būti mažiau jautriai, pastabiai, neišgyventi kitų žmonių problemų, jis mane išmokė, kad tai gali būti ir stiprybė. Tame turi ieškoti stiprybės ir negalvoti, kaip save pakeisti, bet kaip panaudoti savo visas patirtis“, – tikina Italijoje gyvenanti Viktorija.
