Prie Australijos krantų su taifūnu susigrūmusį ir Australijos karinių pajėgų išgelbėtą keliautoją Aurimą Mockų krante, Sidnėjuje, pasitiko lietuvių bendruomenė ir į Australiją atskridusi žmona. Aurimas nuirklavo tūkstančius kilometrų.
Sonata Mockuvienė ant kranto laukdama 5 mėnesius nematyto vyro neslėpė jaudulio ir pagaliau jis išlipo iš australų laivo. Akimirka užgniaužia kvapą – Aurimas Mockus puolė prieš žmoną ant kelių.
9-iuose pragaro ratuose, paties žodžiais, prasisukęs – pačiame taifūno centre atsidūręs ir australų išgelbėtas lietuvis bučiavo žmonai rankas, ilgai laikė glėbyje ir graudinosi.
„Koks gali būti pas mylintį vyrą jausmas, kuris nematė 5 mėnesius žmonos ir dar pakliuvo į tokią situaciją, išgyveno ir žino, kad yra laukiamas. Pats geriausias jausmas turbūt. Dėl tokių jausmų verta gyventi ir verta išgyventi, ir kovoti iki galo“, – kalbėjo jis.
Buvo pasiruošęs atsisveikinimo vaizdo įrašą
Sonatos veidą puošusi šypsena išdavė, kaip ji laukė susitikimo su vyru.
„Jis su ta mėlyna maikute, aš jau matau, šviečia, mojuojam. Jau galvoju, sakau: šok ar lipk, kažką daryk, ateik. Ir paskui jau tas laiptais lipimas. Jau jaučiu, kad tas jaudulys, nors taip, atrodo, viskas kaip ir ramu“, – apie savo jausmus pamačius vyrą pasakojo S. Mockuvienė.
Aurimo grįžimas sulaukė ir užsienio žiniasklaidos dėmesio. Apie Aurimą rašo tokie portalai kaip „The Guardian“, o ypač jautrus keliautojo ir jo krante laukiančios žmonos susitikimas atsidūrė ir „7 News“ žiniose.
Tiesa, šis susitikimas Sidnėjuje, kur Aurimo laukė ne tik žmona, bet ir lietuvių bendruomenė, Lietuvos ambasadorius Australijoje bei australų žiniasklaida, galėjo ir neįvykti. Tai Ramiajame vandenyne, talžomas 16 metrų bangų, suprato ir Aurimas.
„Padėkojau už viską savo šeimai, artimiausiems žmonėms, draugams. Toks kaip ir atsisveikinimas buvo padarytas telefone. Tam, kad suprastų, kad nereikėtų tų ašarų lieti, kad jei ir išeisiu iš šito gyvenimo, kad išeinu be baimės“, – teigė A. Mockus.
Savo išgyvenimus lietuvis prilygina apsilankymui pragare. Aurimas pasakojo, kad net buvo pradėjęs galvoti bangoms vardus: klastingoji, maloningoji, o grėsmingiausia jų – velnio bizūnas.
„Tas bizūnas velnio, tai čia buvo turbūt viena žiauriausių, kada ten pareina. Tu girdi. Tik garsas. Ir tada tu lauki, kada tau lups visa jėga: bum bum bum ir rideniesi“, – prisiminė keliautojas.
Aurimas sakė, kad atsidūręs 4 balų stiprumo taifūno epicentre, laukdamas atplaukiant karinio australų laivo, sukosi kaip katinas centrifūgoje.
„Aš nežinau, kas ten įvyko, ar aš ten atsijungęs buvau nuo bangos smūgio kažkokio, ar ką. Bet pabundu, pamenu, nes 3 paros buvo visiškai be miego, ir žiūriu – racija pas mane rankose. Aš užvirtęs ant visos panelės“, – pasakojo keliautojas.
Nors didesnių sužalojimų Aurimas nepatyrė, bet sakė, kad ilgai prisimins, kaip kelias dienas mirko sūriame vandenyje.
„Kiekviena žaizda, kiekvienas nubrozdinimas antrą parą jau jutau, kad prie kūno marškinėliai atrodo kaip priaugę, viskas šlapia absoliučiai“, – pasakojo A. Mockus.
Viliasi išgelbėti laivą
Aurimo laivas „Kuršis“ liko plūduriuoti Ramiajame vandenyne, bet keliautojas dar turi vilties, kad, padedant rėmėjams, pavyks jį išgelbėti. Ir nors keliautojas patyrė nuostolių, iš „Kuršio“ spėjo pasiimti tai, kas brangiausia: onkologinėmis ligomis sergančių vaikų apyrankes, žinutes butelyje, Krašto apsaugos savanorių pajėgų beretę.
„Ir tą pačią vėliavą, kaip bebūtų, aš ją pačią pirmą pasiėmiau. Mūsų trispalvė. Aš tikrai, galvojau, jos nepaliksiu“, – tikino keliautojas.
Ir nors Aurimui nepavyko pasiekti savo tikslo, tapti pirmuoju žmogumi pasaulyje irkline valtimi įveikusiu maršrutą nuo San diego iki Brisbano, lietuvis įsitikinęs, kad jo nesėkmės istorija išties yra sėkmės istorija. Vyras jau kuria tolimesnius planus, o šiuo metu mėgaujasi buvimu su žmona ir laukia cepelinų, kuriuos žadėjo išvirti lietuvių bendruomenės nariai.
