Karmėlaviškė Marytė Mačiulienė savanorystę atrado prieš 35-erius metus, jautrios širdies moteris – ilgametė „Carito“ aktyvistė ir žymaus krepšininko Jono Mačiulio mama. Interviu LRT.lt ji pasakojo apie Sibiro tremtyje prasidėjusį gyvenimą ir sovietmečiu slėptą šeimos istoriją, iš kartos į kartą perduodamą požiūrį į santykius, meilę žmonėms ir pirmuosius sūnaus žingsnius krepšinio aikštelėje.
Iš Dzūkijos kilusi moteris jau daug metų gyvena Karmėlavoje, čia, ramiame Kauno rajono miestelyje, užaugo du jos vaikai – mokytojos kelią atradusi dukra ir sūnus Jonas, vienas žymiausių Lietuvos krepšininkų. Jono vardas, beje, slepia istoriją, kurią prisiminusi M. Mačiulienė ir šiandien juokiasi.
„Su vaikų vardais toks kuriozas buvo. Kai gimė dukra, labai norėjau, kad būtų Asta. Gyvenome Kaune, grįžta vyras [iš metrikacijos skyriaus], sakau, parodyk dokumentus. Žiūriu, parašyta Jūratė. Net minties tokios nebuvo! Kai gimė sūnus, norėjome pavadinti Vytautu, bet vėl grįžta vyras su dokumentais, žiūriu – Jonas“, – dalijosi ji.
Turbūt ne vienam kilo klausimas, ar Mačiuliai yra žymiojo poeto Jono Mačiulio-Maironio giminaičiai, gal vyro ir sūnaus vardas – tolimojo giminaičio pėdsakas giminės medyje? M. Mačiulienė pasakojo, kad jos vyras, nors taip pat kilęs iš Raseinių apylinkių, su dvasininku ir poetu neturi nieko bendro, o ši pavardė ten gana dažna.
Jonas Mačiulis, pašnekovės vyras, vaikų tėtis ir artimiausias draugas, prieš kelerius metus iškeliavo amžinybėn. J. Mačiulienė sako, kad dar ir šiandien kalbėti apie tai tebėra sunku. „Jis labai mylėjo žmones“, – sakė pašnekovė.
J. Mačiulis buvo ilgametis Karmėlavos girininkas ir aktyvus bendruomenės narys. Jo atminimui iškilo simbolinis paminklas – akmeninė širdis, kuriai sukurti panaudotas paties anksčiau rastas ypatingas širdies formos akmuo.
M. Mačiulienė LRT.lt pasakojo, kad jiedu su vyru buvo labai artimi, kaip pati sako, Dievo sujungtos dvi puselės. Moteris prisiminė, kad su Jonu susipažino įprastai, kaip ir daugelis to meto porų – šokiuose Kaune. Paklausta, ar iškart suprato, kad tai jos būsimas vyras ir gyvenimo meilė, Marytė nusijuokė: „Aš tai nelabai“, – ir pridūrė: „Bet mano vyras iš karto pajautė. Taip ir susipažinom, parlydėjo po šokių namo ir daugiau nepaleido. Nuostabus buvo žmogus.“
Nutylėta šeimos istorija: tėvai – partizanų ryšininkai
Jau 35-erius metus J. Mačiulienė savanoriauja „Carite“, katalikiškoje organizacijoje, padedančioje įvairiausiems žmonėms: nuo senjorų ar vaikų iki migrantų, karo pabėgėlių ir nuteistųjų. Pašnekovė pasakojo visada jautusi norą pagelbėti tiems, kuriems to labiausiai reikia, todėl kai prieš kelis dešimtmečius vietos klebonas paragino prisijungti prie atsikūrusio „Carito“, ji nedvejojo. Be to, anuomet, pakvipus laisve, tai buvo ir pasipriešinimas sovietinei sistemai, nuo kurios jai nekart teko nukentėti.
„Tai kartu ir atgimimas, savotiškas pasipriešinimas. Mano tėveliai buvo ištremti, esu gimusi tremtyje. Tai buvo savotiška paslaptis, tik namuose apie tai galėjom kalbėtis“, – dalijosi ji.
M. Mačiulienė LRT.lt pasakojo iš tremties nepamenanti nieko, mat į Lietuvą sugrįžo būdama visai mažutė. Sovietų režimas į Sibirą ištrėmė visą šeimą – tėvus ir du brolius. Marytė ir jos sesuo gimė tremtyje.
Niekas to nežinojo, jeigu būtų žinoję, gal būtų ir sušaudę.
M. Mačiulienė
„Nors buvo ištremti, brolis mirė Sibire, kažkaip nei tėtis, nei mama niekada neburnojo ir neklausė, kodėl mus išvežė, o ne kitus. Jie buvo labai darbštūs ir mus to mokė. Mano vyro šeimoje taip pat. Jis liko našlaitis 15 metų, kai tėvelis mirė, bet mama buvo labai gera, nuostabi moteris. Ir dabar nuvažiuoju į vyro vaikystės namus, tokia gera jo tėvų aura likusi“, – teigė ji.
Šeima ištremta dėl to, kad ūkininkavo, tuo metu režimas nė neįtarė, kad Marytės tėvai buvo partizanų ryšininkai. Dėl vaikų saugumo šia tema sovietmečiu namuose nebuvo kalbama.
„Niekas to nežinojo, jeigu būtų žinoję, gal būtų ir sušaudę. Mes patys tik nepriklausomybės laikais tai išgirdome. Tėvelis nepriklausomybės nesulaukė, mirė 1987 metais. Mama vėliau pasakė, kad jie padėjo partizanams, bet mes kažkaip nujautėme“, – prisiminė pašnekovė.
Anot jos, tremties siaubas tėvų širdies neapkartino, M. Mačiulienė pamena, kad buvo mokyta nenusigręžti nuo silpnesnio, gal tai ir atvedė prie savanorystės.
„Noras padėti yra todėl, kad taip mane auklėjo. Ir vyrui tai buvo svarbu, mes ir vaikus taip auklėjome, kad reikia padėti, pasidalyti. O kam padėti buvo labai daug. Dar prieš atsirandant „Caritui“ prieš kiekvienas Kalėdas su vaikais kepdavom kūčiukus ir pyragą, kurio receptą mamytė buvo parsivežusi iš Sibiro. <…> Iškeptą pyragą ir kūčiukus veždavom į vaikų namus“, – kalbėjo ji.
M. Mačiulienė iki šiol pamena tėvų paliktų vaikų liūdesį ir savo pačios sūnaus vaikišką baimę užeiti, vis prašydavo jo nepalikti. „Niekaip nesuprasdavau, kaip gali tėvai atsisakyti savo vaikų, apie tai su vyru dažnai kalbėdavom“, – sakė ji.
Namuose apgyvendino karo pabėgėlius
LRT.lt pašnekovės teigimu, matyti apleistus vaikus – sunkiausia savanorystės dalis. Atmintin įsirėžė istorija, kai ji padėjo pasirūpinti, kad vienos girtaujančios šeimos vaikams būtų suteiktas krikštas. Sutartą dieną jai paskambino ir pranešė, kad krikštatėvis negali vairuoti, mat yra neblaivus. Kartą, vos išdalinus maistą vargstantiems, pakeliui į parduotuvę ji sutiko gautus produktus pardavinėjančią moterį.
„Ponia, gal norit pirkti?“ – „Kodėl pardavinėjat? – klausiu. – Valgyti reikia.“ O ji man sako: „Valgyti duoda kaimynė, bet neduoda išgerti“, – sakė M. Mačiulienė.
Kaip nuolat matant liūdnas istorijas nepalūžti, netapti ciniku? „Būna ir gaila, ir pikta, bet nieko negali padaryti, ypač jeigu žmogus pasiduoda priklausomybei. Pasimeldžiu už juos ir kažkaip atlėgsta. Kiek galim, padedam, o visa kita Dievulio valioje“, – svarstė M. Mačiulienė.
Net minties nebuvo, kad galima nepadėti.
M. Mačiulienė
Palyginti su nepriklausomybės atkūrimo pradžia, žmonių, kuriems reikia savanorių pagalbos, bent jau Kauno rajone mažėja. „Bet ir savanorių nebėra. Savanorystė tapo madinga, bet daug kas įsivaizduoja, kad už tai yra mokama“, – pridūrė pašnekovė.
Vos Rusijai užpuolus Ukrainą LRT.lt kalbinta M. Mačiulienė savo namuose priėmė iš pradžių 4, vėliau 11 nuo karo pabėgusių žmonių. Šiandien jie jau išvyko, kai kas grįžo į Ukrainą, dalis išvyko pas užsienyje gyvenančius giminaičius. Moteris pasakojo, kad jie iki šiol bendrauja, laukia karo pabaigos, kad galėtų darkart susitikti, aplankyti juos namuose.
„Net minties nebuvo, kad galima nepadėti, mes turime kur priglausti“, – sprendimą atverti savo namų duris prisiminė ji.
Apie vaikų auginimą, meilę ir žymųjį sūnų
M. Mačiulienė vardija, kad jai pačiai svarbiausios vertybės – teisingumas, meilė ir pasitikėjimas vienas kitu. Tai, sako, yra ir šeimos pagrindiniai ramsčiai: „Jeigu susipykai, ne duris turi trankyti, o kalbėtis, juk vaikai visa tai mato. Dukra vis pastebėdavo, kad mes, mama su tėčiu, už rankų susikabinę ruošiamės kur nors važiuoti. Mes taip visą gyvenimą, su vyru niekada po vieną nebuvom, niekas mūsų atskirai nematė, visada kartu, o kai buvo maži – ir su vaikais. Daug po Lietuvą važinėjom, taip juokinga, turėjom tokią mažą mašinytę, „Zaporožietį“, – prisiminimais dalijosi ji.
Šias vertybes savo pavyzdžiu ji stengėsi perduoti ir vaikams. Nuo to, kokioje aplinkoje auga, priklauso vaikų ateitis, todėl į tėvystę reikia žiūrėti atsakingai, pabrėžia ji.
„Mano sūnus irgi buvo labai judrus, vieną dieną pamačiau skelbimą, kad priima į Sabonio krepšinio mokyklą. Skambinu, sakau: „Tėveli, reikia Jonuką nuvežti.“ Klausia, ar aš negaliu. O ten atranka pagal ūgį. Pagalvojau: nuvažiuosiu aš tokia maža, sūnus tuo metu irgi buvo mažas – niekas nepriims“, – juokėsi pašnekovė.
Į atranką tėvų atlydėtas berniukas taip susižavėjo krepšiniu, kad neleidimas į treniruotę jam visada atrodė kaip pati griežčiausia bausmė. Kaip pasakojo M. Mačiulienė, jiedu su vyru sūnui nuolat kartojo, kad viską gyvenime reikia pasiekti sunkiu savo darbu. Anot pašnekovės, būtent darbštumas sūnui ir atrakino duris į pripažinimą.
„Jis degė krepšiniu, o mes labai palaikėme. Ir į užsienį važiuodavome kartu, į visas olimpiadas, kuriose Jonas buvo“, – sakė krepšininko mama.
Tėvams, kurių vaikai irgi pradeda žengti šiuo keliu, M. Mačiulienė pataria nuoširdžiai juos palaikyti ir negalvoti tik apie materialinius dalykus. Moteris pamena, kad ir jai su vyru tekdavo susiveržti diržus, kad tik sūnų galėtų išleisti į vieną ar kitą sporto stovyklą.
Paklausta, ar sūnaus karjerai pakrypus į užsienį nesijaudino, J. Mačiulio mama pasakojo į visa tai žvelgusi racionaliai.
„Kai vaikai užaugo, į jų gyvenimą nesikišome, tai natūralu. Aišku, dažnai bendraudavome, tuo metu jau ir „Skype“ buvo, o kai gyveno Milane, dažnai nuskrisdavome. Po pietų lėktuvas iš Kauno, kelios valandos – ir jau Milane. Kai gyveno Ispanijoje, Graikijoje, visas Kūčių ir Kalėdų maistas skrisdavo iš Lietuvos. Net klausimo nebūdavo: jeigu Jono šeima negrįžta per Kalėdas, mes viską susiperkame, susipakuojame ir į lėktuvą. Prie stalo sėsdavome tik visi kartu“, – dienas, kai krepšininkas sūnus gyveno užsienyje, prisiminė ji LRT.lt pašnekovė.
