Per visą žmonijos egzistavimo istoriją susiformavo tam tikros taisyklės, kurios lydi tiek žmogaus gimimą į šį pasaulį, tiek atsisveikinimą su kitu pasauliu. Juos sugalvojome ne mes, ir ne mes turime juos sulaužyti. Šiandien pakalbėkime apie tam tikras taisykles ir draudimus, lydinčius žmogų nuo mirties iki palaidojimo. Istoriškai daugelis ritualų yra skirti užtikrinti, kad mirusiojo siela galėtų laisvai pereiti iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų pasaulį, nepakenkiant gyviesiems ir nepakenkiant jų sveikatai.

Sunki mirties energija visada paveikia gedinčiųjų savijautą, o neteisingas elgesys ir nekontroliuojamos emocijos gali turėti neigiamos įtakos gyviems žmonėms. Būtent todėl yra daugybė ženklų, ritualų, draudimų ir taisyklių, padedančių žmogui apsisaugoti ritualinių ceremonijų metu, teisingai ir oriai išlydėti velionį į paskutinę kelionę.

Kai kuriuose kaimuose vis dar laikomasi visų senovinių ritualų, susijusių su laidotuvėmis.

Velionis paskutinę naktį prieš laidojimą turi praleisti name. Karstas su mirusiuoju turi būti dedamas į atskirą patalpą. Jei kambarys yra ankštas, baldų perteklius turėtų būti pašalintas. Būtinai išimkite iš kambario portretus ir nuotraukų rėmelius su gyvų žmonių nuotraukomis.

Karstas turi būti dedamas taip, kad mirusiojo kojos būtų nukreiptos į išėjimą. Karstas dedamas ant taburečių. Išnešus karstą iš namų, tabures reikia apversti aukštyn kojomis. Išversti taburetes į įprastą padėtį galima tik palaidojus mirusįjį kapinėse. Šis ženklas siejamas su tuo, kad mirusiojo Siela dar nežino apie jo mirtį ir gali grįžti į savo namus bei pridaryti rūpesčių namiškiams.

Kol karstas su mirusiuoju yra namuose, turėtumėte pasirūpinti, kad velionis nebūtų paliktas vienas kambaryje. Pagal krikščionišką paprotį šalia jo turi budėti artimieji, nuolat skaityti maldas. Tai daroma tam, kad šį pasaulį palikusio žmogaus Siela galėtų netrukdomai pakilti į dangų. Taip pat šalia kūno budintis artimasis turi užtikrinti, kad neatsivertų mirusiojo akys. Tuo pačiu metu neturėtumėte žiūrėti mirusiajam tiesiai į akis. Manoma, kad sutikus mirusio žmogaus žvilgsnį, gyvas žmogus sunkiai susirgs. Senais laikais sakydavo, kad taip velionis ieško žmogaus, kurį pasiims su savimi. Be to, mirusysis neturėtų žiūrėti į gyvųjų pasaulį. Asmuo, esantis šalia karsto, spontaniškai atsivėrus akims, turi užmerkti mirusiojo akių vokus.

Taip pat turėtumėte užtikrinti, kad mirusiojo burna būtų uždaryta. Norėdami tai padaryti, mirusiojo žandikaulis yra surištas.

Kai kuriuose atokiuose kaimuose gyvuoja tradicija į kambarį su mirusiuoju įnešti akmenį iš gatvės ir palikti kampe iki keturiasdešimtos dienos.

Draudžiama miegoti šalia karsto su mirusiuoju, kitaip galite pritraukti kitą mirtį.

Kol name yra karstas su velioniu, durys nerakintos. Manoma, kad užrakinus duris galima atimti iš velionio Sielos ramiai judėti po gyvųjų pasaulį atsisveikinti su artimaisiais. Durys taip pat laikomos atviros, kad kiekvienas galėtų įeiti į namus ir atsisveikinti su velioniu. Apie tai, kad name kažkas žuvo, bylojo ne į namus įneštas, o prie durų paliktas karsto dangtis, prie durų – pušų šakos.

Ypatingą reikšmę per laidotuvių ceremoniją turi vieta, kur uždedamas karsto dangtis. Į namus karsto dangčio įnešti negalima, antraip, pagal senovės liaudies tikėjimus, namuose gali ištikti kita mirtis. Dangtį geriausia dėti prie įėjimo į namą. Karsto dangtis negali būti judinamas iš vienos vietos į kitą, kol karstas su mirusiuoju yra namuose. Dangtis turi būti dedamas vertikaliai, siauru galu link žemės.

Visi gyvūnai turi būti išnešti iš namų, kol karstas su mirusiuoju yra jame. Gyvūnai neturėtų būti įleidžiami į tą pačią patalpą, kurioje yra karstas. Manoma, kad gyvūnai gali sutrikdyti mirusiojo dvasią. Kaukimas, lojimas, miaukimas gąsdina mirusiuosius. Kitas populiarus įsitikinimas, kad jei katė įšoka į karstą, tai yra labai blogas ženklas.

Žvakės dedamos ir uždegamos kryželiu aplink karstą. Viena dedama prie galvos, kita prie kojų, o šonuose – dvi žvakės. Šis paprotys simbolizuoja Sielos perėjimą iš žemiškojo į amžinąjį gyvenimą.

Veidrodžių pakabinimas – vienas žinomiausių laidotuvių ritualų. Veidrodžio paviršius turi magiškų savybių ir nepaprastos galios, galinčios pritraukti mirusiųjų Sielas. Veidrodžiai turėtų būti uždengti ne tik mirusiajam būnant namuose, bet iš karto nuo žmogaus mirties iki keturiasdešimtos dienos, kol mirusiojo Siela pakils į dangų. Tai būtina, kad mirusiojo Siela neliktų Žemėje, o ramiai eitų į pomirtinį pasaulį, o ne apsigyventų Žvilgsnio stikle.

Be to, kol velionis yra namuose, neturėtumėte žiūrėti į veidrodį. Plona linija tarp pasaulių tokiomis akimirkomis susilpnėja, o žiūrintiems į veidrodį gresia bėdos ir nelaimės.

Negalite valyti namų ar plauti grindų, kol jame yra karstas su velioniu. Valymas atliekamas prieš įnešant karstą su mirusiuoju į namus ir išnešus karstą į kapines. Buvo tikima, kad iššlavus grindis, kol karstas su velioniu yra namuose, į kapines galima „šluoti“ visus, kurie gyvena šiame name. Tačiau grindų plovimas nuėmus karstą – būdas išvaryti mirtį iš namų. Grindys turi būti plaunamos visame name: nuo tolimiausios patalpos iki slenksčio.

Taip pat negalima skalbti drabužių, kol karstas su velioniu yra namuose.

Nuo mirties iki palaidojimo paprastai praeina trys dienos. Per tą laiką žmonės iš miško renka eglių ar pušų šakas. Jie išdėliojami šalia mirusiojo namų, o laidotuvių procesijai einant nuo namo iki kapinių, šakos metamos ant kelio, taip leidžiant velioniui paskutinį kartą „vaikščioti“ „žaliuoju“ žemišku keliu. . Po to, kai kūnas palaidotas, šakos sudeginamos. Buvo tikima, kad adatos neleidžia atėjusiems atsisveikinti su velioniu, jam būnant namuose, su savimi išsinešti neigiamos energijos.

Buvo ir toks ženklas, kad prasidėjus perkūnijai, o namuose esant mirusiam žmogui, į mirusįjį būtinai trenks žaibas. O kad taip nenutiktų, aplink mažąjį velionio pirštą buvo apvyniota varinė viela, kurios kitas galas buvo išneštas į gatvę ir įžemintas.

Mirusiojo kūno prausimas – ne higieninis ritualas, o apsivalymo apeiga. Pagal krikščionišką tradiciją mirusysis turi pasirodyti Viešpaties akivaizdoje tyras ir vientisas. Mirusiojo artimiesiems neleidžiama plauti kūno, tam jie samdo specialius žmones arba klausia pažįstamo asmens. Be to, yra tokia tradicija, kad jei miršta moteris, ją prausti gali tik moterys, o jei miršta vyras, tai vyras plauna kūną. Nunešus karstą su velioniu į kapines, artimieji neturėtų net plauti namo grindų. Tai taip pat patikėta pažįstamam asmeniui. Išplovus grindis, skudurą ir šluotą reikia išmesti. Artimieji neturėtų ruošti maisto laidotuvėms. Manoma, kad artimieji turėtų tik apraudoti velionį ir visą laiką būti šalia jo karsto, o ne spręsti su laidotuvėmis ir paminėjimu susijusių reikalų.

Išskalbtas kūnas aprengiamas naujais drabužiais, kurie turi būti švarūs ir tinkami. Draudžiama aprengti mirusįjį gyvo žmogaus drabužiais. Miręs vyras neriša kaklaraiščio. O moterų galvas dengia skara, kuri visiškai uždengia velionės plaukus. Velionį turėtų aprengti tas pats asmuo, kuris atliko apsiprausimo ritualą.

Kambaryje, kuriame yra karstas, ant stalo šalia karsto padedamas laidotuvių kuti ir žvakė.

Karstas su kūnu pirmiausia išnešamas iš namų kojų.

Iškeliant mirusįjį iš namų, niekas iš šeimos narių neturėtų miegoti. Miegantis žmogus yra lengvas grobis mirusiojo Dvasiai. Manoma, kad nuraminti mirusįjį galima duona ir druska, įdėta į mirusiojo karstą. Taip gyvieji gali atsipirkti mirusiųjų pasauliui, kad šeima daugiau nepatirtų nuostolių.

Karsto negali nešti kraujo giminaičiai. Senais laikais buvo tikima, kad kraujas seka paskui kraują, o jei karstą neša vienas iš kraujo giminaičių, tai šis žmogus greitai mirs.

Karstas su kūnu turi būti nešamas pirmiau kojomis, kad velionis nepamatytų, kad yra išvežamas iš namų, antraip mirusiojo Siela trokš ir negalės rasti ramybės kitame pasaulyje.

Jūs negalite eiti į kapines prieš katafalką su mirusiuoju. Tai gali būti vertinama kaip skubėjimas į kitą pasaulį.

Karsto dangtis užkalamas kapinėse, prieš pat karstą nuleidžiant į žemę. Populiarus įsitikinimas, kad iš anksto užkalti karsto dangtį yra blogas ženklas. Mirtis gali paimti tą, kuris tai daro.

Karstas nuleidžiamas į kapą taip, kad mirusiojo galva būtų į vakarus, o kojos – į rytus. Toks laidojimas reiškia, kad mirusysis iš gyvenimo saulėlydžio (vakarų) eina į amžinybę (rytus).

Karstas nuleidžiamas ant specialių virvių, kurios vėliau turi būti palaidotos kartu su karstu.

Paskutinę kelionę išlydėję žmonės žemės svečią meta į kapus.

• Straipsniai
• Volai
• Naujienos
• Vaizdo žaidimai
• Vaikams

Viskas apie Zen Jobs Zen įjungta  iOS ir Android

Vdoh.Ne.Venė iš palėpės

94,2 tūkst. prenumeratorių

Pagrindinės taisyklės ir draudimai: ko nedaryti po žmogaus mirties

7 minutes

perskaityta 110,3 tūkst

kovo 14 d

Per visą žmonijos egzistavimo istoriją susiformavo tam tikros taisyklės, kurios lydi tiek žmogaus gimimą į šį pasaulį, tiek atsisveikinimą su kitu pasauliu. Juos sugalvojome ne mes, ir ne mes turime juos sulaužyti. Šiandien pakalbėkime apie tam tikras taisykles ir draudimus, lydinčius žmogų nuo mirties iki palaidojimo. Istoriškai daugelis ritualų yra skirti užtikrinti, kad mirusiojo siela galėtų laisvai pereiti iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų pasaulį, nepakenkiant gyviesiems ir nepakenkiant jų sveikatai.

Sunki mirties energija visada paveikia gedinčiųjų savijautą, o neteisingas elgesys ir nekontroliuojamos emocijos gali turėti neigiamos įtakos gyviems žmonėms. Būtent todėl yra daugybė ženklų, ritualų, draudimų ir taisyklių, padedančių žmogui apsisaugoti ritualinių ceremonijų metu, teisingai ir oriai išlydėti velionį į paskutinę kelionę.

Kai kuriuose kaimuose vis dar laikomasi visų senovinių ritualų, susijusių su laidotuvėmis.

Velionis paskutinę naktį prieš laidojimą turi praleisti name. Karstas su mirusiuoju turi būti dedamas į atskirą patalpą. Jei kambarys yra ankštas, baldų perteklius turėtų būti pašalintas. Būtinai išimkite iš kambario portretus ir nuotraukų rėmelius su gyvų žmonių nuotraukomis.

Karstas turi būti dedamas taip, kad mirusiojo kojos būtų nukreiptos į išėjimą. Karstas dedamas ant taburečių. Išnešus karstą iš namų, tabures reikia apversti aukštyn kojomis. Išversti taburetes į įprastą padėtį galima tik palaidojus mirusįjį kapinėse. Šis ženklas siejamas su tuo, kad mirusiojo Siela dar nežino apie jo mirtį ir gali grįžti į savo namus bei pridaryti rūpesčių namiškiams.

nuotrauka iš interneto

Kol karstas su mirusiuoju yra namuose, turėtumėte pasirūpinti, kad velionis nebūtų paliktas vienas kambaryje. Pagal krikščionišką paprotį šalia jo turi budėti artimieji, nuolat skaityti maldas. Tai daroma tam, kad šį pasaulį palikusio žmogaus Siela galėtų netrukdomai pakilti į dangų. Taip pat šalia kūno budintis artimasis turi užtikrinti, kad neatsivertų mirusiojo akys. Tuo pačiu metu neturėtumėte žiūrėti mirusiajam tiesiai į akis. Manoma, kad sutikus mirusio žmogaus žvilgsnį, gyvas žmogus sunkiai susirgs. Senais laikais sakydavo, kad taip velionis ieško žmogaus, kurį pasiims su savimi. Be to, mirusysis neturėtų žiūrėti į gyvųjų pasaulį. Asmuo, esantis šalia karsto, spontaniškai atsivėrus akims, turi užmerkti mirusiojo akių vokus.

Taip pat turėtumėte užtikrinti, kad mirusiojo burna būtų uždaryta. Norėdami tai padaryti, mirusiojo žandikaulis yra surištas.

Kai kuriuose atokiuose kaimuose gyvuoja tradicija į kambarį su mirusiuoju įnešti akmenį iš gatvės ir palikti kampe iki keturiasdešimtos dienos.

Draudžiama miegoti šalia karsto su mirusiuoju, kitaip galite pritraukti kitą mirtį.

Kol name yra karstas su velioniu, durys nerakintos. Manoma, kad užrakinus duris galima atimti iš velionio Sielos ramiai judėti po gyvųjų pasaulį atsisveikinti su artimaisiais. Durys taip pat laikomos atviros, kad kiekvienas galėtų įeiti į namus ir atsisveikinti su velioniu. Apie tai, kad name kažkas žuvo, bylojo ne į namus įneštas, o prie durų paliktas karsto dangtis, prie durų – pušų šakos.

Ypatingą reikšmę per laidotuvių ceremoniją turi vieta, kur uždedamas karsto dangtis. Į namus karsto dangčio įnešti negalima, antraip, pagal senovės liaudies tikėjimus, namuose gali ištikti kita mirtis. Dangtį geriausia dėti prie įėjimo į namą. Karsto dangtis negali būti judinamas iš vienos vietos į kitą, kol karstas su mirusiuoju yra namuose. Dangtis turi būti dedamas vertikaliai, siauru galu link žemės.

nuotrauka iš interneto

Visi gyvūnai turi būti išnešti iš namų, kol karstas su mirusiuoju yra jame. Gyvūnai neturėtų būti įleidžiami į tą pačią patalpą, kurioje yra karstas. Manoma, kad gyvūnai gali sutrikdyti mirusiojo dvasią. Kaukimas, lojimas, miaukimas gąsdina mirusiuosius. Kitas populiarus įsitikinimas, kad jei katė įšoka į karstą, tai yra labai blogas ženklas.

Žvakės dedamos ir uždegamos kryželiu aplink karstą. Viena dedama prie galvos, kita prie kojų, o šonuose – dvi žvakės. Šis paprotys simbolizuoja Sielos perėjimą iš žemiškojo į amžinąjį gyvenimą.

Veidrodžių pakabinimas – vienas žinomiausių laidotuvių ritualų. Veidrodžio paviršius turi magiškų savybių ir nepaprastos galios, galinčios pritraukti mirusiųjų Sielas. Veidrodžiai turėtų būti uždengti ne tik mirusiajam būnant namuose, bet iš karto nuo žmogaus mirties iki keturiasdešimtos dienos, kol mirusiojo Siela pakils į dangų. Tai būtina, kad mirusiojo Siela neliktų Žemėje, o ramiai eitų į pomirtinį pasaulį, o ne apsigyventų Žvilgsnio stikle.

Be to, kol velionis yra namuose, neturėtumėte žiūrėti į veidrodį. Plona linija tarp pasaulių tokiomis akimirkomis susilpnėja, o žiūrintiems į veidrodį gresia bėdos ir nelaimės.

Negalite valyti namų ar plauti grindų, kol jame yra karstas su velioniu. Valymas atliekamas prieš įnešant karstą su mirusiuoju į namus ir išnešus karstą į kapines. Buvo tikima, kad iššlavus grindis, kol karstas su velioniu yra namuose, į kapines galima „šluoti“ visus, kurie gyvena šiame name. Tačiau grindų plovimas nuėmus karstą – būdas išvaryti mirtį iš namų. Grindys turi būti plaunamos visame name: nuo tolimiausios patalpos iki slenksčio.

Taip pat negalima skalbti drabužių, kol karstas su velioniu yra namuose.

Nuo mirties iki palaidojimo paprastai praeina trys dienos. Per tą laiką žmonės iš miško renka eglių ar pušų šakas. Jie išdėliojami šalia mirusiojo namų, o laidotuvių procesijai einant nuo namo iki kapinių, šakos metamos ant kelio, taip leidžiant velioniui paskutinį kartą „vaikščioti“ „žaliuoju“ žemišku keliu. . Po to, kai kūnas palaidotas, šakos sudeginamos. Buvo tikima, kad adatos neleidžia atėjusiems atsisveikinti su velioniu, jam būnant namuose, su savimi išsinešti neigiamos energijos.

Buvo ir toks ženklas, kad prasidėjus perkūnijai, o namuose esant mirusiam žmogui, į mirusįjį būtinai trenks žaibas. O kad taip nenutiktų, aplink mažąjį velionio pirštą buvo apvyniota varinė viela, kurios kitas galas buvo išneštas į gatvę ir įžemintas.

Mirusiojo kūno prausimas – ne higieninis ritualas, o apsivalymo apeiga. Pagal krikščionišką tradiciją mirusysis turi pasirodyti Viešpaties akivaizdoje tyras ir vientisas. Mirusiojo artimiesiems neleidžiama plauti kūno, tam jie samdo specialius žmones arba klausia pažįstamo asmens. Be to, yra tokia tradicija, kad jei miršta moteris, ją prausti gali tik moterys, o jei miršta vyras, tai vyras plauna kūną. Nunešus karstą su velioniu į kapines, artimieji neturėtų net plauti namo grindų. Tai taip pat patikėta pažįstamam asmeniui. Išplovus grindis, skudurą ir šluotą reikia išmesti. Artimieji neturėtų ruošti maisto laidotuvėms. Manoma, kad artimieji turėtų tik apraudoti velionį ir visą laiką būti šalia jo karsto, o ne spręsti su laidotuvėmis ir paminėjimu susijusių reikalų.

Išskalbtas kūnas aprengiamas naujais drabužiais, kurie turi būti švarūs ir tinkami. Draudžiama aprengti mirusįjį gyvo žmogaus drabužiais. Miręs vyras neriša kaklaraiščio. O moterų galvas dengia skara, kuri visiškai uždengia velionės plaukus. Velionį turėtų aprengti tas pats asmuo, kuris atliko apsiprausimo ritualą.

Kambaryje, kuriame yra karstas, ant stalo šalia karsto padedamas laidotuvių kuti ir žvakė.

Karstas su kūnu pirmiausia išnešamas iš namų kojų.

Iškeliant mirusįjį iš namų, niekas iš šeimos narių neturėtų miegoti. Miegantis žmogus yra lengvas grobis mirusiojo Dvasiai. Manoma, kad nuraminti mirusįjį galima duona ir druska, įdėta į mirusiojo karstą. Taip gyvieji gali atsipirkti mirusiųjų pasauliui, kad šeima daugiau nepatirtų nuostolių.

Nuotrauka is interneto

Karsto negali nešti kraujo giminaičiai. Senais laikais buvo tikima, kad kraujas seka paskui kraują, o jei karstą neša vienas iš kraujo giminaičių, tai šis žmogus greitai mirs.

Karstas su kūnu turi būti nešamas pirmiau kojomis, kad velionis nepamatytų, kad yra išvežamas iš namų, antraip mirusiojo Siela trokš ir negalės rasti ramybės kitame pasaulyje.

Jūs negalite eiti į kapines prieš katafalką su mirusiuoju. Tai gali būti vertinama kaip skubėjimas į kitą pasaulį.

Karsto dangtis užkalamas kapinėse, prieš pat karstą nuleidžiant į žemę. Populiarus įsitikinimas, kad iš anksto užkalti karsto dangtį yra blogas ženklas. Mirtis gali paimti tą, kuris tai daro.

Karstas nuleidžiamas į kapą taip, kad mirusiojo galva būtų į vakarus, o kojos – į rytus. Toks laidojimas reiškia, kad mirusysis iš gyvenimo saulėlydžio (vakarų) eina į amžinybę (rytus).

Karstas nuleidžiamas ant specialių virvių, kurios vėliau turi būti palaidotos kartu su karstu.

Paskutinę kelionę išlydėję žmonės žemės svečią meta į kapus.

nuotrauka iš interneto

Virš kapo piliakalnio padėtas medinis kryžius kaip išganymo simbolis. Jis įrengiamas prie mirusiojo kojų.

Yra ženklas, kad jei per laidotuves lyja, tai pomirtiniame gyvenime mirusiojo laukia ramybė. Jie taip pat sako, kad dangus verkia mirusiojo.

Grįžus iš kapinių būtinai reikia pasišildyti rankas prie laužo, o paskui jas gerai nusiplauti. Senovėje buvo tikima, kad ugnis ir vanduo saugo gyvą žmogų nuo negyvos energijos ir saugo nuo ankstyvos mirties.