Maestro Stasys Povilaitis daugelio atmintyje išliko kaip scenos džentelmenas, tačiau jį pažinojusieji prisimena ir kiek patrakusią jo pusę – šmaikščią ir linksmą. Prisimena jo pokštus, dainas ir meilę jūrai, kuri buvo jo ramybės uostas užklupus gyvenimo audroms. Sausio 15-ąją minimos 77-osios legendinio S. Povilaičio gimimo metinės, tad kviečiame jį prisiminti.
Scenos legenda amžinybėn išėjo prieš aštuonerius metus, palikdamas daugybę dainų, paties rašytų eilių ir įkvepiantį pavyzdį, kaip reikia gerbti sceną bei savo klausytoją.
„Žmogus jis taip pat buvo labai malonus, draugiškas. Pamenu, mėgo kavą ir užtraukti dūmą, visad linksmas, dėmesingas, niekada nepamiršdavo pasveikinti gimimo dienos proga. Taip ir matau jį prieš akis – tokį pat, kaip ir ant scenos, inteligentišką, mielą. Tie patys gestai, tos pačios manieros“, – LRT.lt pasakoja maestro bičiulė, Vilniaus plokštelių studijos redaktorė Zina Nutautaitė-Indrikonienė.
S. Povilaitį ji taip pat prisiminė kaip sąmojingą ir nepraleisdavusį progos pajuokauti. „Kartą Vilniaus plokštelių studijoje apsilankė žurnalistė, ėmė iš manęs interviu, – prisiminė Z. Nutautaitė-Indrikonienė. – Manęs paklausė, kurie estrados atlikėjai buvo mano mėgstamiausi.
Ilgai vardinau, bijojau kurį nors pamiršti ir atrodė, kad paminėjau visus – su visais tuo metu gražiai sutariau ir draugavau. Po kelių dienų atsidarė studijos durys, įėjo Povilaitis. „Zinute, o aš nepatinku?“ – šyptelėjo jis. Iš tiesų jis visada buvo šmaikštus ir linksmas, kartais pasakydavo kokį juokelį ir tyliai sukrizendavo sau panosėje.“
S. Povilaitis gimė 1947-ųjų sausio 15-ąją Kaune, tėvo niekada nepažinojo, gyveno tik su mama. Muzika jį lydėjo nuo vaikystės – auklėtojoms pastebėjus berniuko gabumus, mama šešiametį nuvedė į muzikos mokyklą, kurioje jis mokėsi griežti smuiku, pūsti obojų, dainavo berniukų chore.
Kai jam buvo 14 metų, jiedu su mama persikėlė į Palangą. „Čia pradėjau dainuoti kultūros namų estradiniame orkestre, bet mokyklos pedagogai nusprendė, kad taip negerai – moksleivis neturėtų dainuoti su orkestru. Buvo toks supratimas“, – laidai „Legendos“ pasakojo S. Povilaitis, prisimindamas, kaip dėl svajonės dainuoti perėjo į vakarinę mokyklą.
Tiesa, norėdamas mokytis vakarinėje mokykloje, jis turėjo susirasti darbą. „Palangoje tuo metu buvo dvi specialybės – statybininkai ir prekybininkai. Kadangi patėvis pažinojo vieną meistrą, jis padėjo ir mane priėmė dirbti. Kol baigiau vidurinę mokyklą, ketverius metus mūrijau“, – prisiminimais dalijosi S. Povilaitis.
Apie tą S. Povilaičio gyvenimo laikotarpį prieš keletą metų pasakojo jo mokyklos laikų bičiulis Mindaugas Budvytis, prisiminęs, jog juodu suvedė domėjimasis muzika. Mindaugas rinko muzikos įrašus, turėjo bene didžiausią kolekciją Palangoje. Jo kolekcija domino ir į svečius vis užsukdavusį S. Povilaitį pasiteirauti, kokių naujų plokštelių turi. Taip jiedu susibičiuliavo.
„Būdamas devintokas ir aš su kaimynu, kitu puikiai žinomu dainininku Viktoru Malinausku, ten darbavausi per vasaros atostogas. Ten matydavome ir kiek vyresnį bičiulį Stasį. Pamenu, kad jis visuomet dėvėdavo baltą kepuraitę ir dirbdavo, ant kaklo pasikabinęs radijukę. Visada linksmas ir visuomet klausydamas muzikos“, – prisiminimais anksčiau dalijosi S. Povilaičio bičiulis. Mūrininku dirbęs S. Povilaitis juokaudavo, kad kai kurias koncertų sales pats sau ir susimūrijo.
„Aš į pajūrį visuomet nešdavausi knygą, o jis sąsiuvinį, kuriame užsirašydavo savo sukurtas eiles, – pasakojo M. Budvytis. – Jis turėjo Dievo dovaną, talentą. Kartais užmesdavau akį į jo užrašus. Juose buvo daugybė gražiausių posmų, gaila, ne visi jie tilpo į dainas. Kartą taip mums leidžiant laiką pajūryje jis parašė ir „Atsisveikinimą prie jūros“.
Baigęs vakarinę mokyklą su bendraminčiais S. Povilaitis įkūrė jaunimo estrados ansamblį, vėliau išvyko studijuoti žurnalistikos į Vilniaus universitetą. Studentą pastebėjo kompozitorius Mikas Vaitkevičius ir pakvietė dainuoti ansamblyje „Ritmas“, koncertavusį naktiniame bare „Dainava“.
Būdamas studentas S. Povilaitis sutiko žmoną Birutę, su ja susilaukė dukters Agnės. Šeimą jis visada vadino tvirčiausiu savo ramsčiu, be to, į gyvenimą žvelgė su optimizmo nata.
„Mano tokia filosofinė nuostata, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gyvenimas susideda iš juodų ir baltų linijų. Ir ne visada bus blogai. Aš nepuolantis į neviltį, depresiją dėl nesėkmių“, – laidai „Legendos“ yra sakęs maestro.
Tiesa, žurnalistei Daliai Kutraitei jis pasakojo, kad nuolat buvo supamas žmonių, tad labai džiaugėsi galimybe pabūti vienam.
„Kadangi vienatvė man visada yra deficitas, aš ją mėgstu ir vertinu. Ji man daug suteikianti ir nuostabi būsena. Tik kaip sakiau, retai būnanti“, – tikino jis.
Gerbėjai S. Povilaitį taip pat pamena dainuojantį Nacionalinės filharmonijos ansamblyje „Nerija“, „Nemuno žiburiai“, „Lietuvos“ viešbučio programose, jis taip pat rengė ir autorines programas, koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Maestro diskografijoje – 20 solinių albumų, paskutinis, dvigubas „Auksiniai praėjusio šimtmečio šlageriai“, pasirodė 2013 metais.
Kaip solistas jis buvo labai mylimas. Turbūt populiarus buvo todėl, kad turėjo daug gražių dainų, neretai pats joms rašydavo tekstus. Greičiausiai tai ir patraukdavo gerbėjų širdis. Be to, buvo itin profesionalus. Pamenu, kaip įrašinėdavo Vilniaus plokštelių studijoje, – jis buvo gan reiklus, tačiau su visais gerai sutardavo ir labai greitai dirbo. Jam užtekdavo poros bandymų ir dainos būdavo įrašytos“, – tikino Z. Nutautaitė-Indrikonienė.
Scenos legendą daugelis vadino lietuviškuoju Franku Sinatra, žavėjosi jo talentu, charizma ir itin aukšta scenos kultūra. Tiesa, kaip kažkada laidoje „Vakaro autografas“ pasakojo pats maestro, lietuviškuoju Sinatra jis galbūt buvo pramintas ne veltui: „Turbūt visi muzikantai ir dainininkai savo kūrybinės veiklos pradžioje turi tam tikrus artistus, kuriais norėjosi sekti. Man tokie autoritetai buvo Louisas Armstrongas, Frankas Sinatra, Ella Fitzgerald. Aklai jų nemėgdžiojau, tačiau jie mane įkvėpė. Kita vertus, man labai sekėsi – savo kelyje sutikau daug puikių vadovų ir mokytojų.“
Galima aklai kopijuoti madą, tačiau tada esi pasmerktas būti tik mados sekėju, ne mados kūrėju, neabejojo legendinis atlikėjas. „Tačiau galima dainuoti ir apie tai, ką jauti, kas jaudina. Jei tai sutaps su publikos jausmais, mintimis, tu būsi ir suprantamas, ir šiuolaikinis“, – „Ar vien tik retro?“ svarstė scenos legenda.
Didžiulę meilę maestro jautė ir jūrai. Dainininkas su šeima kurį laiką gyveno sostinėje, tačiau atostogas leisdavo Palangoje, ten turėjo savo namą. Palanga garsų atlikėją su metais traukdavo vis labiau, o jo apsilankymai ir atostogos prie jūros būdavo vis ilgesnės. Galiausiai Povilaičių šeima apsigyveno Palangoje. „Aš esu jau labiau palangiškis nei vilnietis“, – kartą LRT RADIJUJE pastebėjo jis.
Jo meilė jūrai išliko ir bičiulio Mindaugo prisiminimuose. „Pamenu, net jeigu jis būdavo susikrimtęs ar prastos nuotaikos, išeidavome pasivaikščioti jūros link. Vos tik pamatydavo kopas, išgirsdavo ošimą, jo veide iškart atsirasdavo šypsena, – pasakojo M. Budvytis. – Net likus vos porai dienų iki mirties, prašėsi nuvežamas prie jūros. Artimieji jo prašymą išpildė. Matyt, taip jis su jūra atsisveikino.“
„Gerbėjai iš manęs paimdavo energiją, bet dar labiau jos gaudavau iš jų“, – sakydavo maestro S. Povilaitis. Minėdamas 50-mečio scenoje jubiliejų, S. Povilaitis LRT.lt prisipažino, kad nors scena jį traukė nuo paauglystės, jis netikėjo, kad joje išbus pusę amžiaus.
„Pamenu, jis man paskambino ir pasakė: „Kviečiu tave į savo jubiliejaus koncertą, būtinai turi būti, mes juk tokie draugai!“ Aš labai apsidžiaugiau, pasakiau, ateisiu, bet galbūt dar kur nors vėl susitiksime. „Ką gali žinoti, gal ir susitiksime!“ – tąkart tarstelėjo jis, tačiau taip ir nebesusitikome, o tas pokalbis telefonu buvo paskutinis, netrukus jį pakirto liga“, – prisiminė Z. Nutautaitė-Indrikonienė.
Su onkologine liga muzikantas kovojo keletą metų, tačiau apie jam diagnozuotą vėžį ilgą laiką tylėjo, apie tai žinojo tik patys artimiausi. Net ir sirgdamas jis scenos neapleido – koncertavo šalies arenose ir koncertų salėse. Simboliška, bet paskutinis dainininko koncertas įvyko 2015 m. liepos 6 d. ant Palangos tilto ir buvo skirtas Valstybės dienai paminėti. Eidamas 69-uosius metus, 2015 m. spalio 6-osios rytą S. Povilaitis iškeliavo amžiams.
S. Povilaitis yra pelnęs daugybę apdovanojimų – 1967-aisiais jis tapo Baltijos šalių konkurso „Liepajas Dzintars“ laureatu, 1991 m. pelnė Antano Šabaniausko premiją, 1997 m. jam buvo įteiktas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas, 2007 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija, o 2013 m. Stasys Povilaitis buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“, pelnė M.A.M.A. apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus ir daugybę kt. Niekas neabejoja – S. Povilaitis paliko ryškų pėdsaką lietuviškos muzikos istorijoje ir gerbėjų širdyse.
