Visi dabar gyvenam viena mintimi – COVID-19. Tai kaip keiksmažodis, pradžioje daliai kėlęs juoką. Jis visur – žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir net tarp mūsų. Augantys skaičiai susprogdino optimistinį burbulą, nors man nuojauta dar pačioje pradžioje sakė, kad nelaimės neišvengsime.
Prisistatysiu. Aš dirbu tame rate, viduje sistemos, kuri turi saugoti mūsų sveikatą ir gelbėti. Tačiau matau tiek daug spragų, kad tiesiog gaila kruopščiai visas sveikatos rekomendacijas vykdžiusių žmonių, kurie patyrė daugybę nepatogumų, tačiau, deja, gali būti užkrėsti tų arba ten, kur teikiama pagalba, ir nebūtinai dėl šių dienų „maro“.
Žiniasklaidos priemonės jau daugiau kaip savaitę, gal net dvi, kala į galvą griežtas rekomendacijas, kad būtų sustabdytas viruso plitimas. Pradžioje tai dar kėlė vilčių, kad galima išvengti kitas šalis jau palietusių katastrofiškų padarinių.
Tačiau bendras SAM požiūris tapo aiškus vos pasirodžius pirmiesiems atvejams: perskaičiau beveik džiaugsmingą pranešimą, kaip Klaipėdoje sėkmingai nustatytas ir izoliuotas dar vienas COVID-19 atvejis. Tai įvyko lygiai prieš savaitę, kai skaičiai buvo vienženkliai. Taip. Nustatytas ir izoliuotas. Bet tai, kad žmogus važiavo iš Vilniaus į Klaipėdą viešuoju tarpmiestiniu transportu – niekam nerūpėjo.
Nebuvo praneštas nei autobuso numeris, nei išvykimo ar atvykimo laikas, kad dar kokie 30, o galbūt ir visi 50 kartu keliavusių žmonių galėtų imtis prevencijos priemonių. Tačiau buvo paskelbta lytis ir amžius, kas tikrai „itin svarbu“. Kita vertus – ar pagalvojo, kaip turėjo jaustis visi tą rytą važiavę šia kryptimi žmonės? Ne paslaptis, kad kai kuriems viruso tema kelia tikrą paniką. Ką galvojo vyriausybė tuo metu?
Vis dar galvojo, kad prevencija suveiks… Liūdna. Tai buvo pirmieji ženklai, kad frontas neatlaikys. Kitas žingsnis – gerbiamas Ministras pirmininkas S.Skvernelis prieš kameras itin griežtai paskelbia, kad viešasis transportas yra padidintos rizikos zona, rekomenduota juo nesinaudoti. Taigi, grįžkime prie manęs. Gydau žmones. Pasitinku juos pirmojoje medicinos pagalbos grandyje, vienoje didžiausių Lietuvos ligoninių. Per savo darbo dieną vidutiniškai apžiūriu apie 30 pacientų, bet gali būti ir 50 – per savaitę būna maždaug 3 tokios dienos.
Pacientai patenka visokie – ir karščiuoja, ir sloguoja, ir kamuoja begalė kitų simptomų. O man vienintelė galimybė pasiekti darbovietę – viešasis transportas. 1 valanda kelionės su persėdimais per visą miestą. Visados taip važiavau, važiuoju taip ir dabar. O dabar suveskime galus – jau ir taip padidintos rizikos asmuo esu tarpininkas tarp padidintos rizikos zonų.
Ar įsivaizduojate, kiek žmonių sirgs, jei užsikrėsiu aš? Jau nekalbu apie tuos imlius, kurie į mane kreipėsi dėl visai kitų ligų. Kreipiausi į sveikatos priežiūros centro vadovus, kad organizuotų transportą – atsakymas neigiamas. Ai, taip, dar girdėjau, kaip vedėjas pacitavo mano prašymą kolegoms, ir visi sėkmingai pakikeno. Atsakingas požiūris.
Man kliūva gerbiamo sveikatos apsaugos ministro A.Verygos pasakymas „visko turime, visko užtenka“, kurio rezultatas – taupymas. Jokiomis papildomomis apsaugomis įprastinių apžiūrų metu nesinaudojome tuomet, nesinaudojame ir dabar, iki visai ką tik įvykusio susitikimo su vidaus infekcijų kontrolės skyriaus atstove.
Teoriškai laikoma, kad viskas veikia puikiai, tad visi „karūnuotieji“ yra sėkmingai identifikuojami ir izoliuojami. Tačiau iš patirties žinau – taip nebūna. Ten, kur yra žmogiškasis faktorius, bus ir klaidų. Kyla klausimas – o kas, jei galimai infekuotasis visgi patenka į bendrąjį apžiūrų kabinetą? Pagal protokolą, vos įtarus COVID-19 infekciją, personalas užsideda kaukes, palieka kabinetą ir etc. Atsiprašau, bet net ir parduotuvių kasininkės jau aptarnauja pirkėjus su kaukėmis ir pirštinėmis.
Klausimas: kokia turi būti mūsų prevencija? Atsakymas buvo paprastas – tik prieš ateinant infekuotajam užsidėti kaukę. Bet juk mes nežinome, kad tai galimai infekuotas žmogus, tai paaiškėja pokalbio metu, priešingu atveju, toks pacientas jau būtų izoliatoriuje. Išeitų, prieš ateinant bet kokiam pacientui turime užsidėti kaukę. Tačiau tai neakcentuojama.
Nė vienas iš ten buvusiųjų tądien tokios nenaudojo ir apskritai nenaudojo, o savo kabinete radau paslėptas spintelėje kelias (4-5) kaukytes. Ėmiau ir užsirišau. Iki tol šiuo klausimu neturėjome jokios formalios rekomendacijos ir akivaizdžiai vengiama tuo aspektu kalbėti, mat finansai visur yra opi problema. Visos rekomendacijos – naudoti tik ištikus reikalui ir, realiai, jau po laiko. Tai vadinama taupymu. Taupymu sąskaita sveikatos tų, kurių netrukus visiems reikės labiausiai.
Gauti specialieji apsaugos kostiumai yra tik dviejų dydžių – S ir L. Ne iš pirmų lūpų, bet vis tiek – apsirengė daktaras tokį kombinezoną prieš einant į izoliatorių, ir iširo siūlės. Klijavo slaugytojos lipnia juosta. Vadovybė pripažįsta, kad toks atvejis buvo, bet komentuoja, neva dydžius sumaišė. Slaugytojos teigia, kad tinkamą dydį davė, tuo metu mažesniojo net nebuvo. Sakė, nufilmuota yra. Bet manęs nestebina, teko matyti ir daugiau. Ir galiausiai anksčiau ar vėliau turėjusi įvykti kulminacija.
Dar praėjusios savaitės viduryje tiesiai į kabinetą pateko žmogus, pervažiavęs Italiją ir Lietuvon atvykęs per Norvegiją. Čia pasijuto blogai, pateko į sveikatos priežiūros įstaigą. Bjauriausia, kad prasprūdo po pagrindinius vartus – GMP nesumojo perduoti paciento kaip padidintos rizikos, nekreipė dėmesio, kad tai ne LT pilietis, keliaujantis per rizikos zonas, juo labiau nenugabeno tiesiai pagal specifikaciją, nors visuotinis karantinas jau buvo paskelbtas. Tada įvyko žmogiškoji klaida – prasprūdo ir per rūšiavimo vartus.
Taigi, varginant bendriesiems simptomams bei minėtoms aplinkybėms, pacientas laukė su visais bendroje eilėje laukiamajame (nepamenu, kiek laiko), tada atvestas į bendrąjį apžiūrų kabinetą, kur renkant duomenis ir paaiškėjo minėtoji situacija – pradėta įtarti COVID-19. Toliau elgtasi pagal protokolą, pacientas sėkmingai izoliuotas, perduotas infektologams.
Apžiūrų kabinete atliekamas generalinis valymas, pacientai ir gydytojai perkeliami į gretimą laisvą. Pacientai pas mane toliau vežami, apžiūriu juos vilkėdama tais pačiais rūbais. Dėl to taip pat teiravausi tos pačios infekcijų kontrolės moterėlės – taip, pasirodo, tais pačiais rūbais dirbti galiu, tereikia atsiraitoti rankoves, nes „virusas aplinkoje ilgai neišgyvena“.
Paklausiau – kiek neilgai? Atsakymas – tiksliai nežinoma, bet tikrai neilgai, jam reikia terpės. Taip, sutinku, bet tas neilgai – valandomis ar dienomis? Taip ir perklausiau. Atsakymo pobūdis nesikeitė. Telieka pakraipyti galvas ir toliau dirbti. Dar vienas niuansas – apie galimai buvusį COVID-19 atvejį informuojamas infekcijų kontrolės skyrius, surašomi ir perduodami buvę kontaktai. Duomenų surinkėjo vaidmenį atlikau aš. Baisiau turbūt jaustis neįmanoma – personalas reagavo gan ūmiai, lyg aš ruoščiausi atimti iš jų darbus.
Sulaukiau įvairių klausimų – kam to reikia, ar būtina, tai gal čia nieko… Vos ne ašarotom akimis, tikrai išsigandusios slaugytojos savo duomenis surašė, o padėjėja, mestelėjusi, kad jai viskas gerai, pabėgo. Teko jos duomenis susirinkti iš aplinkinių. Suprantu, kad turint nedarbingumo pažymą tikrai sunku finansiškai, tačiau pagalvokite, kas iš tiesų dedasi aplinkui, jei taip reaguoja medicinos personalas.
Žmonės ne tik nemotyvuoti imtis atsargos priemonių, atvirkščiai – jie bijo ir kaip įmanydami vengia bei vengs tokios atsargos. Izoliuotis ir nedirbti 2 savaites, ypač medicinos personalui, kurio atlyginimą sudaro papildomi apmokėjimai už naktines pamainas, šventines dienas bei premijos už rizikingą darbą, yra itin sunku ir nedarbingumo metu lieka gal tik trečdalis įprasto uždarbio, nepaisant šiuo metu „Sodros“ teikiamo 62 proc.
NP apmokėjimo, kas skaičiuojama tik nuo bazinės mūsų algos. Mano nuomone, šioje vietoje daroma didelė klaida mūsų atžvilgiu vien dėl to, kad dauguma medicinos paslaugas teikiančių darbuotojų jei ir užsikrės COVID-19, tai ne kitur, o darbe – teikdami pagalbą kitiems sergantiems.
Kita vertus, jei išlieka toks mąstymas, kaip aprašiau aukščiau, nemotyvuotas tirtis ar izoliuotis medicinos personalas gali būti pavojingiausia viruso plitimo grandis. Ar jie nenusipelno šimtaprocentinio NP apmokėjimo, atsiradus reikalui izoliuotis? Istorija ilga, bet ji dar nesibaigė.
Mano priekabumas neleidžia visko taip palikti. Pasibaigus darbo laikui net kelių atsakingų asmenų paprašiau mane informuoti apie situaciją. Nors tai turėtų būti savaime aišku tiek dėl mūsų pačių, tiek dėl aplinkinių gerovės. Ir taip, tą dieną, dar nesant atsakymo dėl kontakto su koronavirusu namo grįžau, kaip atvažiavau – autobusais. Kaip manote, šioje vietoje viskas gerai? Ne. Bet jei vadovams gerai, tai ir man gerai.
Nemanau, kad išvis galima prašyti iškart informuoti apie rezultatą – įsivaizdavau, kad tokios žinios turi būti svarbiausias prioritetas. Įsivaizdavau, kad pirmiausia pranešama sveikatos priežiūros centro vadovui, kuris ant kojų sustato vedėjus ir pateikia gautą informaciją skubos tvarka, kad ir koks testo atsakymas. Nežinau, kaip viskas vyko šioje grandyje, bet buvo dvi paros absoliučios nežinomybės, ir kalbu ne apie savaitgalį.
Atėjau į darbą po poilsio dienų, ir galvoju – gal paaiškės, kad net neturiu čia būti. Einu ieškoti atsakymo. To neturi būti medicinos srityje – personalas privalo gauti atsakymą dėl kontakto iškart, turi būti nustatyti prioritetai, o ne standartinis 4-5 dienų informacijos laukimas dėl susidariusių eilių. Mes dirbame pamainomis, mes esame tarp kitų žmonių, mūsų darbas nestoja. Spręskite patys.
Spręskite, ko vertos išorinės valdžios taikomos priemonės, kai tokie dalykai dedasi pačiame pagalbos branduolyje. Jau pavėluotai, ir tai akivaizdu, bet, žmonės, ruoškitės ir laikykitės, išbandymai prieš akis. Linkiu visiems stiprybės. Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
