Dažnai galima išgirsti frazę, kad vaikai turėtų laidoti tėvus, o ne tėvai vaikus. Tačiau 25-erių metų kaunietei Gretai Vilionei prieš mėnesį laiko teko atsisveikinti ir palaidoti savo dukrytę Meilę. Greta neslepia, kad tas mėnuo buvo be proto ilgas ir emociškai sunkus.
Viskas prasidėjo taip, kad kurį laiką bandėme pastoti ir mums nepavyko. Pradėjau darytis tyrimus ir gegužės mėnesį sužinojau, kad turiu policistinių kiaušidžių sindromą. Pagal man atliktus hormonų tyrimus, viena endokrinologė pasakė, kad mano situacija prasta ir natūraliai pastoti aš neturiu šansų.
Nenorėjau tuo tikėti, atrodo, kad širdis plyšo iš skausmo. Greitu metu apsilankiau pas ginekologę, kuri peržiūrėjus tyrimų atsakymus pasakė tą patį ir pridūrė, kad būtina gerti kontraceptines tabletes, bet lyg nujausdama aš jų nepradėjau vartoti.
Rugpjūčio pabaigoje aš pastojau, bet apie nėštumą sužinojau tik gruodžio mėnesį nuėjusi pas ginekologę dėl nevaisingumo pasidaryti visus reikalingus tyrimus. Mums tuo metu jau buvo septyniolika savaičių.
Nebuvo jokių požymių, kad laukiuosi, jaučiausi kaip įprastai, mėnesinės visada buvo nereguliarios. Gydytoja sakė, kad kartais su pirmais nėštumais pilvukas atsiranda tik daug vėliau kaip nutiko ir man.
Kai per pirmąjį vizitą sužinojau, jog laukiuosi, atrodo negalėjau patikėti, kad mums pavyko, verkiau iš laimės. Visą tą laiką iki pastojimo, atrodo, lyg buvau užsidėjusi „skydą“ nuo to skausmo, stengiausi apie tai kuo mažiau galvoti, kad negaliu pastoti.
Iki tol galvojau, kad turiu gyventi toliau, ne visi gali susilaukti vaikų, galbūt pavyks vėliau su pagalbinio apvaisinimo pagalba. Maniau, kad dabar tiesiog tam ne laikas“, – apie žinią dėl nėštumo pasakojo Greta.
Po mėnesio pagimdė mergaitę
Ilgai nėštumu moteriai pasidžiaugti nepavyko. Gruodžio mėnesį Greta sužinojo, kad laukiasi, o sausio mėnesį jau vyko gimdymas.
„Man buvo šokas, negalėjau patikėti, kas vyksta, kad gyvenimas slysta iš po kojų. Visą šį laiką, nuo tada, kai sužinojau, kad laukiuosi, iki gimdymo buvo sunku patikėti, kad pavyko pastoti. Nespėjau susitaikyti su džiugia žinia ir greitu metu teko išgyventi jos netektį.
Viskas įvyko per greitai. Dukrytei Meilei buvo beveik 22 savaitės, kai ji gimė sausio 11 dieną, o pasaulį išvysti turėjo tik gegužės 20-ąją“, – pasakojo pašnekovė apie savo tuometinę emocinę būseną.
Gretos kūdikis neišgyveno. Tuo metu moteris buvo apimta panikos, didžiulio skausmo ir nevilties.
„Atrodė, kad aš ją ką tik turėjau, ką tik jutau savyje. Ir tada staigus praradimas. Nesupratau, kas įvyko, kodėl įvyko, už ką man.
Atrodo, dar nesenai pradėjau jausti jos judesius, sužinojau, kad laukiuosi mergaitės, išrinkome jai vardą – Meilė, nes ji atsirado mūsų gyvenime iš begalinės meilės.
Skaudžiausia, kad per vėlai sužinojau, neturėjau laiko ja pasidžiaugti, pasimėgauti nėštumu, juk jis man truko tik mėnesį laiko. Atrodė, kad viskas taip neteisinga, juk pagal genetinius darytus tyrimus rezultatai buvo geri, pagal visa tai, ką nusprendė medikai“, – graudinosi Greta.
Tuo metu gydytojai moteriai pasakė, kad mergaitė neišgyveno galimai dėl nėštumo metu patirtos infekcijos. Iš pradžių Greta nesuprato, iš kur galėjo atsirasti infekcija, tačiau vėliau ji prisiminė, kad pirmajame nėštumo trimestre buvo sirgusi koronavirusu.
Negalėjo matyti mamų su vaikais
Praėjęs mėnuo Gretai buvo nežmoniškai sunkus. Moteris pasakoja, kad patyrė įvairių emocijų, užsidarė savyje. O labiausiai ją skaudino matyti moteris su vaikais.
„Mums psichologai sakė, kad tai, ką išgyvename emociškai, yra normalu, kadangi viskas įvyko per daug greitai. Pastoviai susiduriu su potrauminiu stresu. Negaliu niekur būti, kur matau kūdikius, vaikus, nėščiąsias, vežimėlius.
Atrodo, kad bandau stengtis valdyti savo emocijas iš paskutiniųjų, bet vis nesigauna. Ryte prabudusi suimu save į rankas, keliuosi, einu pasivaikščioti su augintiniu, bet tik kažkur pamatau mamą su vežimėliu ir pradedu verkti. Norisi bėgti namo. Užsidarau savyje.
Atrodo, kad jau reikėtų pradėti grįžti į gyvenimą. Dažnai pagalvoju apie savo mylimą darbą, bet suprantu, kad jis man sukeltų dar daugiau neigiamų emocijų, kadangi darbe mane supa tik tėveliai su savo kūdikiais ir mažais vaikais. Pagalvojus pradeda bėgti ašaros ir suprantu, kad aš dar nesu pasirengusi padėti kūdikiams ir vaikams. Klausiu savęs, kodėl gyvenime taip susiklostė, kad pasirinkau dirbti tokį darbą, kuris susijęs su vaikais ir negaliu dabar į jį grįžti tik todėl, kad matydama kitus vaikus, galvosiu apie savo prarastą kūdikį.
Dėl to puikiai suprantu visas angelų mamas, kurios verkia, jaučia pyktį, kurios klausia, už ką joms taip, kodėl būtent joms, suprantu jų visas emocijas, taip turi būti, nes mes turime teisę išgedėti savo prarasto kūdikio“, – tragiško mėnesio jausmais dalijosi Greta.
